Keisčiausi pasaulio gamtovaizdžiai

10 keisčiausių ir įspūdingiausių pasaulio vietų. Nuo geizerių Dominikos slėnyje iki pasakiškų kaminų Kapadokijoje...

	Bolivija. Salar De Uyuni Akinančiai balta ir svaiginančiai aukšta, milžiniška druskos lyguma šalia Andų keterų nesunkiai gali būti supainiota su Salvadoro Dali paveikslu. Trumpai tariant, Salar de Uyuni gali didžiuotis ryškiai mėlynu dangumi, raudonomis ir žaliomis lagūnomis, rožiniais flamingais, rūkstančiais ugnikalniais, gigantiškais kaktusais, kaštomis versmėmis ir besispjaudančiais geizeriais. Norint pasiekti mažą Uyuni miestelį, galima keliauti autobusu iš Bolivijos miestelių Oruro ar Potosi arba iš Argentinos miestelių. Pačiame Uyuni sutiksite daugybę vietinių, siūlančių 4-5 dienų ekskursijas visureigiais po laukines apylinkes. Tik nepamirškite pasiimti šiltų drabužių ir akinių nuo saulės.
	Australija. Purnululu Nacionalinis parkas Iki pat 1980 m., kol pasirodė pirmosios orofotografijos, ši atoki Vakarų Australijos vietovė buvo paslaptis. Nuo seno drėgnuoju metų laiku dirbamos ir apgyvendintos Kija aborigenų, šiose žemėse galima išvysti tankų išgraužų voratinklį, stačių uolų, tarpeklių, kalnų keterų bei daugybę aborigenų tradicinio meno dirbinių ir kapaviečių. Žygiai po Nacionalinį parką yra tokie pat populiarūs, kaip ir apžvalginiai skrydžiai virš šių apylinkių. Kelionių organizatorių rasite Kununurra arba Falls Creek miesteliuose. Nuo birželio iki rugpjūčio vėsu, bet būna labai daug žmonių, o gegužę – mažiau žmonių, tačiau labai karšta.
	Argentina. Suakmenėjęs miškas Ši didelė Patagonijos Santa Kruz provincija yra nuklota styrančiais suakmenėjusių medžių rąstigaliais. Maždaug prieš 130 mln.m., Juros periodu, šie atogrąžų miškai buvo apaugę gigantiškais Aurarijos medžiais. Formuojantis Andams, dažni ugnikalnių išsiveržimai palaidojo Patagoniją ir medžius pavertė akmenimis. Labai paprasta keliauti savarankiškai, jei turite nuosavą (ar nuomotą) automobilį. Dar organizuojamos kelionės iš Puerto Deseado (esančio už 256 km) arba Comodoro Rivadavia. Įėjimas į parką nemokamas.
	Jordanija. Wadi Rum Dėl neapsakomo grožio ši dykuma yra tiesiog kerinti – smėlio slėniai ir kopos su styrančiomis monolitinėmis uolomis, natūraliomis arkomis, negausiais kanjonais ir įtrūkimais, niūriomis spalvomis auštant ir temstant, bei daugybės žvaigždžių nusėtu dangumi. Kelionių organizatoriai siūlo vienos arba dviejų dienų keliones iš Aqaba arba Petra. Rekomenduojama pasilikti bent jau vienai nakčiai – kad užtektų laiko pamatyti visam dykumos grožiui.
	Islandija. Myvatn ežeras Kalbama, kad „Apollo 11“ įgula čia buvo atsiųsta treniruotis prieš kelionę į Mėnulį. Ežeras pilnas kraterių, lavos stulpų, purvo duobių, o vulkaninės salelės išsibarsčiusios po visą ežerą. Jei ne smėlio seklumose krykiančios antys, galėtum pamanyti, kad atsidūrei kitoje planetoje. Patariama pradėti nuo Reykjahlio (Šiaurės Rytuose) arba Skutustaoir (Pietuose). Verta žinoti, kad ežerą juosia 36 km ilgio kelias.
	Turkija. Kapadokija Ankstyvieji Turkijos gyventojai sukūrė ištisą požeminę gyvenvietę – su uolose įrengtomis bažnyčiomis ir namais. Virš žemės esančios tuščiavidurės uolos, ugnikalnių kūgiai (keistų įspūdingų formų kalnai) sukuria vertą dėmesio gamtovaizdį. Siūloma rinktis ekskursiją oro balionu arba tiesiog apsistoti viename iš urvuose įrengtų viešbučių.
	Kenija. Bogorijos ežeras Šis ežeras toks seklus, kad primena raganos katilą su karštais purslais ir geizeriais. Dėl natrio druskų ir mineralų ežere yra labai mažai gyvybės, kuria maitinasi melsvai žali dumbliai, ratus sukantys ereliai ar nesuskaičiuojama gausybė flamingų. Dėl apgyvendinimo bėdų kilti neturėtų – Šiaurės pusėje yra viešbutis, o Pietų – keletas stovyklaviečių. Jei norėtumėt apžiūrėti daugiau apylinkių, rinkitės ekskursijų organizatorių paslaugas.
	Vietnamas. Halong Bay Šis stulbinantis gamtovaizdis Tonkin įlankos Šiaurės Vakarų pakrantėje žavi daugiau nei 3000 klinčių stulpų, kylančių iš smaragdinio vandens. Vietinės legendos pasakoja, kad salas sukūrė dievų pakviesti milžiniški drakonai, padėję kovoti su įsibrovėliais iš Kinijos. Nesuskaičiuojama daugybė organizatorių Hanojuje siūlo keliones valtimis, dažniausiai kartu su ekskursijomis po salas ar jų urvus ir nakvyne Cat Ba saloje.
	Dominika. Valley of Desolation Iki 1880 m. išsiveržusio ugnikalnio, ši vieta buvo vešlus atogrąžų miškas. Dėl verdančio ir nuolat pokšinčio purvo, iš gausios gyvūnijos dabar liko tik driežai, skruzdėlės ir tarakonai. Iš Laudat kaimelio, esančio 1200 pėdų virš jūros lygio, yra daugybė sudėtingų trasų, vedančių į slėnį, taigi rekomenduojama vykti tik su gidu.
	JAV, Arizona. Painted Desert Saulės kepinama dykuma Arizonoje spindi ryškiai raudona, oranžine, mėlyna, pilka ir rožine spalvomis. Čia įsikūrę Hopi ir Navajo gyventojai, garsūs dėl savo apeiginių smėlio piešinių, o ši vieta yra unikali visoje planetoje. Iš Holbrook miesto galima nesunkiai nukeliauti iki dykumos ir Arizonos suakmenėjusio miško.

Linkėjimai iš Namibijos

Prie visko gyvenime gali priprasti. Ir prie atostogų. Po 3 savaičių baigi nerimauti, kad esi ne ryšio zonoje, ieškoti galimybės pasitikrinti paštą, nustoja graužti sąžinė dėl nepadarytų darbų, neatsakytų laiškų ir net gi pasidaro neįdomu, kas gi ten, anam gyvenime, vyksta. Ir tada ateina noras padaryti kažką tikrai kvailo:)

Kad darote kažką tikrai kvailo, galite atpažinti iš tam tikrų požymių. Pvz., jei pildote anketą, kuri klausia jūsų artimiausio žmogaus adreso ir telefono numerio, kai atsakinėjate į klausimus, kokiomis ligomis sergate/sirgote, ir galiausiai pasirašinėjate pasižadėjimą niekada nereikalauti iš paslaugas teikiančios kompanijos bet kokios žalos atlyginimo ir suprantate, kad ši veikla yra pavojinga jūsų gyvybei. Tokį popierių šį savaitgalį tenka pildyti net tris kartus :). Taigi, pirmiausiai skydivingas! Тo tikrai nebuvo mano planuose. „Oro uostas“, į kurį važiuojame, yra netoli Swakomundo – galima sakyti „kurortinio“ miestelio Atlanto vandenyno pakrantėje. „Oro uostas“ atpažįstamas tik iš padangų, kurios žymi „pakilimo taką“ – šiaip jau dalį dykumos, nuo kurios paviršiaus nurinkti didesni akmenys. Iš čia kyla ir leidžiasi tik vienas lėktuvas, į kurį telpa (išėmus visas sėdynes ir kitus nereikalingus daiktus) šeši žmonės. Pirmiausiai išklausome intruktažo, kurio esmė – „jums nereikia daryti nieko“. Svarbu iššokus nemaskatuoti kojomis (laikyti sulenkus ir nespardyti instruktoriaus užpakalio :)), rankas laikyti prie krūtinės, prieš šokant nesikabinti nagais į lėktuvo kraštą – išlipti vis tiek reikės :). Visą kitą darbą padarys tave prisirišęs instruktorius. Tiksliau, patį „šuolį“ taip pat jis atliks, todėl ypatingos baimės patirt neturėtumėm. Bet čia tik teoriškai :). Prieš išsiskleidžiant parašiutui turėsime 30 sekundžių laisvo kritimo, po to – 5-7 minutės lengvo sklendimo, kol nusileisime. Norinčius filmuos dar vienas kartu iššokęs instruktorius. Kylant lėktuvui, pradeda kilti ir baimė :). Kiek ramina gražūs kopų ir vandenyno vaizdai iš viršaus. Dėl visa ko, paprašau instruktoriaus Mario nepamiršti manęs prisisegti (maža kas – jie tokie atsipalaidavę :)). Ir štai ateina „tas“ momentas. Instruktorius atidaro duris, atsisėdame ant krašto ir... neriame žemyn. Kad būtų dar idomiau, Mario padaro keletą suktukų. Smarkus oro gūsis (krentame virš 200 km/h). Ištiesiu rankas. Fantastiškas skrydžio jausmas... Po to pajuntu truktelėjimą ir jau kabame ant parašiuto. Mario duoda man truputį „pavairuoti“, po to žemė priartėja ir visai švelniai tūpiame... Kita diena, kita atrakcija. Važiuojame keturračiais per dykumą. Tiems, kas bandėte tai daryti Egipte, atsakau – tai nieko panašaus, kadangi „tiesus“ važiavimas baigiasi tuoj pat palikus Swakomundą. Po to didesniam adrenalino kiekiui išnaudojame visus kopų nelygumus. O kadangi kai kurios kopos aukštesnės už devynaukštį ir kyla į viršų didesniu nei 30 laipsnių kampu, tai patikėkite – veikti yra ką. Važiuoju pirma paskui instruktorių. Kai pirmą kartą stebiu, kaip jis parodęs „įsibėgėjimo“ ženklą važiuoja tiesiai į tokią kopą, viršuj iš įsibėgėjimo važiuoja „siena“ ir po to padaręs lanką neria žemyn, mintis viena – kokį velnią jis čia daro ???!!! Nejau mano, kad aš tai kartosiu ???!!! Bet, deja, kol taip spėju pagalvoti, mano bagis jau važiuoja kopa aukštyn ir stabdyti reikštų, geriausiu atveju, užklimpti vietoje, blogiausiu – verstis per galvą atgal. Todėl darau, ką jis liepė – gazuoju – ir lekiu aukštyn. Kai bagis dėl statumo praranda įsibėgėjimą, darau lanką ir leidžiuos atgal. Pasirodo, lengva ir labai smagu. Svarbiausia – nepamažinti greičio. Per daug taip pat blogai (galima išlėkti už skardžio). Taip duodamės pusantros valandos. Beje esame „lėtesniųjų“ grupėje. Truputį pavydžiu kitiems, kurie ėmė rankinių pavarų greitesnius bagius, bet tik iki tol, kol sutinkame jų grupę ir sužinome, kad vienas vaikinas krito ir susilaužė raktikaulį. Iš to, kaip ramiai instruktorius praneša šia žinią, atrodo, kad tai nelabai retas įvykis. Ka gi, gal ir gerai, kad mes toje lėtesniųjų grupėje :). Na ir trečia diena. Snowbordingas. Atsiprašau – sandbordingas :). Yra dvi galimybės. Stovimas (taip pat kaip ir snowbordingas, tik ant smėlio) ir gulimas – gulint ant 1,5 metro ilgio platesnės, lanksčios lentos. Renkuosi pastarąjį, nes sako – greitis ir įspūdžiai didesni. Deja, yra ir sunkioji dalis, ribojanti norą čiuožti žemyn: nučiuožus nuo kopos reikia ant jos ir užlipti. Karštyje :(. Smėliu :(. Kopos aukštis – 90 m. Čiuožiame 6 kartus. Pradedame nuo paprastesnių „trasų“ ir baigiame „juodąja“. Čiuožiant ja išvystomas iki 80 km/h greitis. Instruktoriai fiksuoja kiekvieno greitį. Mano visai neblogas – 68 km/h. Gulint ant lentos įsikibus į jos kraštą ir lekiant galvą žemyn, tai nepasirodo maža. Tai įrodo ir kai kieno klyksmai, palyginami tik su gaisrinės signalu. Na, o ką galima dar veikti Swakomunde tiems, kurie nenori prisitrenkti? Dar yra n visokių pramogų – pasivaikščiojimai su gidu po dykumą, žvejyba, delfinų stebėjimas, vietinės bendruomenės lankymas ir t.t. Kadangi laikas (ir finansai) riboja, pasivaikštau vandenyno pakrante ir išbandau vietinį jūros gėrybių maistą (super). Per kelias savaites daugiau sužinau apie keliaujančius kartu žmones. Įdomu tai, kad trečdalis jų – bankininkai. (Tai, matyt, atsakymas į klausimą – ką veikia finansininkai finansinės krizės metu – kaip paukščiai išskrenda peržiemoti į Afriką :)). Bendravimą kiek riboja tai, kad daugumos anglų kalba yra gimtoji, ir tai, beje, nieko panašaus į „lietuvių, suomių ir švedų“ anglų kalbą, kurią aš moku. Kai jie šneka greitai, suprasti taip pat lengva, kaip bendraujančius tarpusavy žemaičius :). „Lengviausia“ yra amerikiečių anglų kalba, sunkiausia – britų. Australų, zelandų – per vidurį. Pastarųjų dialektas kiek juokingas – vietoj „ten“ sako „tėn“, vietoj „seven“ – „sėven“. Autobusas dar patuštėja – dabar važiuoti patogiau, nes kiekvienas turime po 2 vietas. Kath sako, kad tai dėl „nesezono“ meto. Liepos – spalio mėnesiais, per sausąjį (ir vėsesnį) sezoną jis būna pilnas. Mano patarimas planuojantiems čia keliauti – rinkitės geriau tą „sezono“ metą. Lietuviai nesutverti šitam karščiui :). Palapinė siūbuoja nuo vėjo, smarkiai lyja. Žaibai ir griaustinis nenustoja jau kelios valandos. Spėkite, kur aš esu? Teisingas atsakymas – kempinge, Namibijos dykumoje. Lyja, beje, pirmą kartą nuo kelionės pradžios Bostvanoje. Rytą išvažiavome iš Swakomundo, į pietus. Mūsų šiandienos tikslas - Namib-Naukluft Parkas, kuriame galima pamatyti vienas didžiausių smėlio kopų pasaulyje. Jų aukštis siekia 300 m. Apsistojame Sesrieme. Kolegos išeina su vedliu pasivaikščioti po dykumą. Man šiandienos oras pasivaikščiojimui po smėlį nepasirodo tinkamas. Karštis – užmušantis. Kažkas pasakoja sutikę japonų grupę, kurie pėsti eina jau 8 dienas čia iš Swakomundo. Ne pats protingiausias užsiėmimas. Tik vakare, truputi atvėsus, kartu sutinkame saulėlydį ant kopos “Nr 45”. Kopa TIKRAI aukšta ir net ne visiems užtenka noro pasiekti jos viršų. Bet nuo viršaus vaizdai fantastiški. Aplinkui kopos, apačioj išdžiūvusi upė (dabar joje nei lašo vandens. Todėl sunku patikėti, bet kempinge sako, kad būna potvyniai užlieja baro stalus iki viršaus). Kitą dieną aplankome antrą didžiausią kanjoną pasaulyje - Fish River Canyon. Beje, apie kanjonų dydžius. Reiktų pasižiūrėti, ką sako enciklopedija apie 3 didžiausius pasaulyje kanjonus, nes per paskutinę pusę metų man teko išgirsti bent apie 5 pasaulio kanjonus, kurie įeina į pasaulio 3 didžiausių kanjonų sąrašą. Taigi, negaliu garantuoti dėl dydžio, bet savo grožiu kanjonas per didelio įspūdžio nepadaro. Jordanijoje matėme ir geriau. O gal taip atrodo todėl, kad kanjoną apžiūrime iš viršaus… Privažiavus matosi užrašai, draudžiantys leistis žemyn… :( Ši diena įžymi dar ir tuo, kad patenkame į automobilių kamštį. Pusę šešių ryto privažiavę kempingo vartus (vartai atsidaro lygiai pusę šešių, o užsidaro 9 val. vakare) sutinkame ilgą lengvųjų automobilių eilę kitapus. Mūsų vairuotojas Elevator be jokių abejonių važiuoja pirmas pro siaurus vartus ir sustoja kaktomuša prieš pirmą įvažiuojantį automobilį. Kadangi nei viena pusė nenusiteikus praleisti, čia išsivysto ilgokas pokalbis, kas turi teisę pravažiuoti pirmas, kuris po 5 min. išsivysto jau į diskusiją tema “…So do you think I am stupid ???!!!” :). …Bet kadangi mes turime ryškią svorio persvarą, o mūsų vairuotojas – ne šiaip sau vairuotojas, o 2 metrų ūgio masajų genties karys :), priešininkų pusė priversta gėdingai trauktis :). …Beje, apie Elevatorių, arba Elavėjų, kaip jį vadiname… Jis tikrai užaugo masajų gentyje; paauglys, buvo įšventintas į karius. Vardan to turėjo nukauti liūtą ir parnešti kaip to įrodymą jo leteną. Tiesa, ne vienas, o kartu su kitais genties 13-16 metų jaunuoliais. Į ilgą medžioklę jų išėjo 75, grįžo 60. 15 jų žuvo, kol pavyko sumedžioti 6 liūtus...Elevejui pasisekė – jam kaip prisiminimas liko tik randas ant šono nuo liūto letenos. Taigi, jaunystėje buvusio savo klajoklių genties gynėju, Elevėjaus darbas ne ką pasikeitė – tik dabar reikia sekti ne paskui gyvulių bandas, o vairuoti mašiną, pilną sulaukėjusių turistų :). Gal dėl tokios savo patirties jis baisiai ramiai žiūri į visus gyvenimo įvykius. Paklaustas apie nelaimingus atsitikimus per jo visą 10 metų Afrikos turų vairuotojo karjerą, jis juokdamasis pasakoja: „O yes, I lost two of my cooks. They went swimming. One - during the breakfast, another on lunch time. Both eaten by crocs“. Ir kai mes pasibaisėję klausiam, ką jie tada darė, jis tebesijuokdamas atsako – „What could we do ??? Didn’t tell anything to tourists, packed the camp and went on... That‘s life!“… Kitą dieną privažiuojame Oranžinę upę. Ši upė skiria Namibiją nuo Pietų Afrikos. Oranžinė todėl, kad teka drumzlinas, oranžinis vanduo. Dabar jos spalva dar tirštesnė, nes upė patvinusi – vis dėl to paties lietaus... Dėl potvynio atsisakome plano paplaukioti kanojomis (tiesiog tingisi per karštį irkluoti prieš didelę srovę :)). Kempingas Pietų Arikos pusėje, todėl iš karto padvelkia civilizacija... alus ir kola kempinge bent trečdaliu pigiau. O vietoj kanojų irklavimo Dankanas mums organizuoja virimo pamoką. Visuotinai pripažintas jo skaniausias gamintas valgis – karis iš lešių su ryžiais. Na, ir galiausiai ateina paskutinė kelionės diena.... Ir paskutinis, malonus, tikslas – vyno degustacija pas vietinius vyndarius. Ragavome gal 7 rūšis. Galiu tik pasakyti, kad vynas buvo geras :). Tiesa, šeimininkas pasakojo apie jį labai daug, bet kadangi mes ragaudami neišspjaudavome, prisiminimai išliko labai migloti :). Tingiu pasakoti apie Keiptauną. Atvažiuosit, patys pamatysite. Čia yra ką veikti maždaug savaitei laiko... Lipau į Table Mountain (1 km virš jūros lygio), maudžiausi vandenyne (bangos didžiulės ir srovė tiesiog tempia už kojų į jūrą, todėl gan pavojinga), išbandžiau serfingą (po gerų 2 val. ir prigerto puskibirio sūraus vandens, jau pavyko išstovėti ant lentos! :)), mačiau pingvinus ir jūros vėplius, aplankiau piečiausią Afrikos tašką Cape Point (kuris iš tiesų beje nėra piečiausias taškas), kur ribijasi Atlanto ir Indijos vandenynai, botanikos sodą, plaukiau į Roben salą, kur kalėjime sėdėjo Mandela... ir t.t. Tai tiek :) Jovita

Draugiškiausios pasaulio šalys

Kur bekeliautumėte visur sutiksite įvairiausių žmonių - visur visokių būna. Žinoma, visada smagiau sutikti draugiškus gyventojus su plačiomis šypsenomis veiduose. Pateikiame šalių sąrašiuką, kur draugiškų žmonių koncentratas vienas didžiausių pasaulyje.

	Airija Keli suirutės ir negandų amžiai Airijos istorijoje tikrai atsiliepė šios tautos kultūrai: galbūt kaip tik dėl to šiandien airiai žinomi dėl skoningo juodojo humoro ir draugiško požiūrio į atvykėlius. Tas žymusis airių gebėjimas nuolat įžvelgti džiaugsmą tikrai puikiai nuteikia – juk jie net ir nesėkmingą dieną susitinka smagiai pavakoroti draugų kompanijoje. Matydamas optimistiškai nusiteikusius žmones net ir po sunkios dienos, savaime imi manyti, kad nieko nėra neįmanomo.
	JAV Net ir kaltinami dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios, Antikristo, Miley Cyrus, Bruce Willis, monstrų džipų, didelio gatvių nusikalstamumo ar įpročio kalbant visus perrėkti, amerikiečiai nieko nesigėdija ir priskiria save prie savo tautos laimėjimų. Jie žino, kad nėra tokio dalyko kaip „tipiško jankio“, todėl savo stereotipus galite tiesiog pasilaikyti sau. JAV piliečiai tikrai pasirengę jus priimti ir padėti pažinti jų šalį ir žmones. Viskas, ko jie nori už tai – kad paliktumėte išankstinius nusistatymus namuose.
	Malavis Malaviečiai save apibūdina kaip „draugiškiausius žmones Afrikoje“, „gyvenančius žemyno širdyje“. Visi, kas lankėsi šioje šalyje, galėtų paliudyti, kad atvykėlius malaviečiai sutinka taip, lyg jie būtų savi. Malavis yra skurdi, maža ir be daugumos patogumų šalis, tačiau, mokant taip šiltai bendrauti ir priimti žmones, kam reikalingas tas vakarietiškas komfortas?
	Fidžis Fidžio gyventojai paprastai tituluojami „draugiškiausiais planetos žmonėmis“. Ir kodėl gi ne? Jie turi tiek daug, dėl ko verta šypsotis – nuostabias salas, kaleidoskopiškus rifus, kobalto mėlynumo jūrą, gausią vandens gyvūniją, aukščiausio lygio nardymo vietas, romantiškus paplūdimius, pasakišką virtuvę... Ir jiems patinka savo džiaugsmą ir meilę skleisti aplink. Fidžio gyventojai žinomi ir dėl mokėjimo šiltai sutikti keliautojus, o tuo pačiu suteikti jiems galimybę atrasti kažką naujo.
	Tailandas Labiausiai lankoma pietrytinė Azijos šalis yra pasirengusi pateisinti daugybę stereotipų ir klišių. Štai kelios: nuostabios salos ir paplūdimiai, svaiginantis ir švelnus oras, puikus maistas ir puikios parduotuvės, „Azijos Prancūzija“, ir, svarbiausia - „draugiškiausi pasaulio žmonės“. Dar vienas Fidžio konkurentas. Ir kam vargintis siekiant nustatyti, kodėl tailandiečiai tokio gero, lengvo būdo ir nuolat besišypsantys? Jie tiesiog tokie.
	Vietnamas Vietnamas yra dar viena šalis, vakariečių apipinta daugybės stereotipų: žiaurūs kariai, Oliver Stone filmai... Tačiau Vietnamas jau seniai visa tai paliko užnugaryje ir dabar sparčiai plėtojasi tapdamas naujuoju „Azijos tigru“ ekonomikoje. Bet ir be ekonomikos ir istorijos vietnamiečiai turi kuo didžiuotis - keliautojai neabejotinai susidurs su šiltomis vietnamiečių šypsenomis.
	Indonezija Sunku pateikti apibendrinimą šaliai, kurią sudaro tiek daug įvairių kultūrų. Visgi, vieno dalyko kiekvienas keliautojas gali tikėtis net ir nuo ramaus Lomboko iki ryžių laukų Javoje ir Vakarų Papua aukštumų – tai plačios vietinių šypsenos. Įvairių genčių indoneziečiai pasižymi įgimtu svetingumu ir žavėjimusi atvykėliais, todėl jie visada ras laiko sustoti, pasisveikinti ir pabendrauti. Ir nesvarbu, koks tai bus susitikimas su vietiniais – stabtelėjimas prie dviračiais važinėjančių vaikų, lauko kavinių stalų ar derėjimasis dėl batikos – tai neabejotinai paliks neišdildomą įspūdį.
	Škotija Škotams teko patirti anglų invaziją, atšiaurų orą. Tačiau dėl savo kovingos dvasios škotai pasiekė, kad šiandien mes juos pažįstame kaip ekstravertiškus, džiugaus būdo, juodoko humoro jausmo nacionalistus. Žinoma, pastaroji savybė netaikoma turistams – škotai labai lojalūs ir nori pasidalyti visu kuo geriausia su kitais.
	Turkija Turkai turi nepranokstamą draugiškumo reputaciją. Turėdami dievišką virtuvę, svajingus paplūdimius ir įstabius istorinius paminklus, turkai žino, kad nėra ko būti uždariems ir paslaptingiems. Taigi, galite tikėtis šilto priėmimo, begalės pasiūlytų puodelių arbatos ir neskaičiuojamo laiko, skirto tiesiog sėdėti ir plepėti saulės atokaitoje.
	Gruzija Jei teks kada lankytis Gruzijoje, šios šalies gyventojų draugiškumo ir svetingumo nepamiršite visą gyvenimą. Ypač draugystę pajaus lietuvaičiai. Gruzinai labai gerbia savo svečius. Ką čia bekalbėti - geriau nuvažiuokite ir patys patirsite :)

Disneilendas - pasakų šalis

Kokia dovana labiausiai nudžiugintų dešimtmetį? Patikrintas atsakymas – kelionė į Disneilendą! Tad ir susiruošėm su krikštasūniu ilgąjį kovo savaitgalį į pasakų šalį ir vaikams, ir suaugusiems :)

Kadangi tiesioginių skrydžių į Paryžių tinkamom dienom nebuvo, pasirinkome Ryanair skrydį iš Kauno į Frankfurtą, o iš ten, išsinuomoję automobilį, patraukėme per Vokietiją, Liuksemburgą ir Prancūziją link romantiškojo Paryžiaus. Kelionė automobiliu truko kelias valandas, tačiau gražūs vaizdai neleido nuobodžiauti. Vakare atvykome į Paryžių. Pabandėme susirasti nakvynę, tačiau tiek viešbučių kainos, tiek parkavimo galimybės vis labiau baidė nuo minties nakvoti Paryžiuje. Tad kelias valandas skyrėme trumpai pažinčiai su Prancūzijos sostine. To užteko įsimylėti šį miestą iš pirmo žvilgsnio. Daviau sau pažadą – aš čia dar būtinai sugrįšiu. Eliziejaus laukai, Luvro muziejus su garsiąja piramide (deja, tik iš išorės), Senos pakrantės, ir, žinoma, vizitine miesto kortele tapęs Eifelio bokštas, ypač įspūdingai apšviestas atrodęs vakare. Kadangi Disneilendas šiek tiek nutolęs nuo miesto, nusprendėme neeikvoti kitos dienos laiko ir nakvynę susiradome netoli pramogų parko. Pigu ir patogu. Ryte papusryčiavę, patraukėme link kelionės tikslo – Disneilendo. Jau automobilių stovėjimo aikštelėje pasitiko muzika, kokia dažniausiai skamba V. Disnėjaus animaciniuose filmuose. Ji mus lydėjo visą dieną ir kūrė nuotaikingą atmosferą :) Kuo toliau – tuo spalvingiau: V. Disnėjaus personažai - Miegančioji gražuolė su septyniais nykštukais, Plutas, peliukas Mikis, ančiukas Donaldas, žuviukas Nemo ir kt. - įvairiausiais pavidalais (skulptūromis, iškabomis, persirengėliais) vis priminė, kad esame pasakų šalyje. Disneilendas skiriamas į dvi dalis: Disneilendo parkas ir Volto Disnėjaus studijos parkas. Bilietų kainos taip pat skiriasi, priklausomai nuo to, į kurį parką ketinate eiti: pirmą, antrą ar abu. Pasirinkome bendrą bilietą. Pagal paaiškinimus nusprendėme, kad pirmiausia pramogausime pirmajame, o vėliau, kiek liks laiko, apsilankysime antrajame ir pažiūrėsime, kaip kuriami filmai (kadangi dėl vaiko atvažiavom, tai prioritetą skyrėm atrakcionams). Taigi, Disneilendo parke mus pasitiko daugybė atrakcionų, pramogų ir dideliems, ir mažiems: Alisos labirintas, Miegančiosios gražuolės pilis, vaiduoklių pilis, Indianos Džonso traukinys, Robinzono medis, kosmoso misija, neįtikėtinas 4D kinoteatras, „Raketa“, kruizas laivu ir daugybė kitų atrakcijų. Šypsena iš veido visą laiką nedingo nė vienam kompanijos nariui :) Visą dieną prisipramogavę bei išbandę beveik visus atrakcionus, patraukėme link Volto Disnėjaus studijos parko. Buvo likę pora valandų iki parko uždarymo. Ir pasigailėjome, kad nėjome čia iš karto... Drįsčiau teigti, kad parko pavadinimas ir aprašymas klaidina lankytojus. Taip, čia galima pamatyti, kaip kuriami filmai, tačiau čia dar yra tokių atrakcionų, kurių nepamiršime visą gyvenimą :) Deja, spėjome išbandyti tik tris. Įspūdingiausias iš jų buvo „Hollywood Tower Hotel“! Čia papuoli tarsi į spektaklį, kurio aktoriai vaidina taip įtikinamai, kad patiki, jog viskas vyksta iš tikrųjų. Jau iš lauko pro apgriuvusias ir skylėtas šio „viešbučio“ sienas pamačius, kaip „smagiai“ vėžina liftu, ruošiausi ekstremaliai pramogai, bet to, ką teko patirti, tikrai nesitikėjau. Adrenalino dozę gavom ilgam :) Visiems, kas lankysis Disneilende, rekomenduoju šį atrakcioną :) Be abejo, daug įvairių emocijų suteikė ir „Aerosmith“ kalneliai :) Greičio čia per mažai nebuvo... :) Kaip ir dauguma pasakų, taip ir mūsų baigėsi laimingai. Miegojom kaip negyvi :) Na o kitą rytą atsikėlę vėl per Prancūzijos miestelius, kaimelius, laukus ir klonius patraukėme link Frankfurto Hahn oro uosto, iš kur sėkmingai pakilę sėkmingai nusileidome Kauno oro uoste. Daiva