II dalis. Kelionės po Amerikos „laukinius“ Vakarus įspūdžiai

Pro El Paso, Baltojo smėlio kopų link



Iš Big Bendo važiuojam per Quitman ir Finlay kalnus El Paso miesto link. Neaišku, kur baigiasi vienas kalnų masyvas ir prasideda – kitas. Franklin kalnų slėnyje atsiveria šio 2 mln. gyventojų turinčio didmiesčio panorama. Tai pačiame JAV ir Meksikos pasienyje 54 kv. km. plote išsidriekęs miestas. Išvertus iš ispanų kalbos, jo pavadinimas reiškia “perėją”. El Paso įkurtas būtent kalnų takoskyroje. Čia, kaip ir kituose Amerikos didmiesčiuose, nuo daugiaaukščių pastatų miesto centre lyg saulės spinduliai nusitęsia vienaaukščių, dviaukščių gyvenamųjų namų kvartalai. Iš kalkakmenio statyti namai šviečia savo baltumu. Dalis ištaigingų namų kopia į kalnus. Norint galima vieliniu tramvajumi pasikelti dar kilometrą iki viršūnės Range Peak ir pamatyti dviejų skirtingų valstybių, Amerikos (Texas ir New Mexico valstijos) ir Meksikos (Chihuahua valstijos) valdas. Seniausi El Paso statiniai yra 1600 – 1700 m. statytos bažnyčios, o Franklin kalnų parkas – gera vieta važinėti kalnų dviračiais, vaikščioti ir laipioti į uolas. Sakoma, kad šiame mieste gyvena dvi nacijos – ispanai ir amerikiečiai.



Nustebino pietūs „Lin‘s“ kinietiško maisto restorane. Susimokėjus nustatytą mokestį už pietus ir užsisakius gėrimą (mūsų norai visada tie patys – vanduo su citrina, nes tai tinka prie aštresnio maisto), kito maisto gali dėtis į lėkštes ir valgyti kiek nori ir ko nori. Tiek prigaminto įvairaus maisto dar neteko matyti! Pamečiau skaičių, skaičiuodama skirtingas valgių rūšis: įvairiai pagaminta jautiena, kiauliena, vištiena, kalakutiena, kalmarai, austrės, krevetės... O jau sriubų, daržovių, vaisių, pyragaičių, pudingų ir dar neaišku ko įvairovė! Viskas, ką ragavau buvo nepaprastai skanu, gerai, kad tokią gausybę skanaus maisto žmogus matai ne kasdien.



Gatvėje patekom tiesiai į iš kojų verčiantį vėjo gūsį. Sako, kad čia žiemą – vasarą pučia stiprūs vėjai, sukeldami ir įsukdami tarpukalnių smėlį. Nemalonu akims ir ausims.



Toliau keliaujam New Mexico valstija į Tularosa baseine esančią oro pajėgų bazę (Missile Range), nuo kurios nebetoli Baltojo smėlio kopos. Pakeliui – vienaukščių, dviaukščių gyvenamųjų kvartalai, žaliuojantys pekano riešutmedžių sodai, juodmargių karvių fermos ir šiaip besiganantys galvijai krūmokšniais apaugusiuose laukuose. Pravažiuojam miestelį su fermerių universitetu ir praktinio mokymo įmonėmis šalia. Esame 2 km. aukštyje San Andres kalnuose.



Tularosa Basin – tai beveik 250 km. besitęsiantis slėnis tarp San Andres, Oscura, Organ ir Sakramento kalnų, kurio lygų paviršių sutrikdo tik unikalus gamtos kūrinys – Baltojo smėlio kopos. Realiai tai ne smėlio, o didžiausias gipso telkinys pasaulyje, nuolat papildomas iš Lucero ežero druskožemio. Tiesiu it styga greitkeliu važiuojant nuo kalnų, esančių viename slėnio krašte, aiškiai matai kalnus kitame jo krašte, sunku suvokti tikrą atstumą iki jų. Už mažesnės oro pajėgų bazės (Small Missile Range), pamatome baltąsias kopas. Įsigiję bilietus pueblo stiliaus lankytojų aptarnavimo centre, įvažiuojame į jų labirintą. Kopų tarpuose įrengtose aikštelėse daug informacijos apie jų augmeniją ir gyvūniją, primenama, kad šiukšles galima mesti tik į šiukšlių dėžes. Amerikoje, apskritai dažnas užrašas sako, kad visur turime būti tvarkingi ir neteršti gamtos. Baltas kopų smėlis primena matytus Pamukalės kalkakmenio kalnus Turkijoje. Čia nėra jokių apribojimų, kur vaikščioti, nes dėl vyraujančių stiprių vėjų, šiaip ar taip, kopų kontūrai nuolat kinta. Tačiau gairėse, žyminčiose trasą turistams, nurodyta, kurlink reikia pasukti, kad nepasiklystum. Ir mums teko paklaidžioti, kol radome kelią atgal. Tas saulės apšviestas baltumas tarytum suvienodina vaizdus, gali nepastebimai nusmukti nuo stačios kopos briaunos ar užlipti ant aštriais druskos kristalais padengtos medžio šakos. Visa, kas auga šioje baltoje gūbriuotoje dykynėje, įgauna įdomias ir savitas vėjo ir smėlio pagalba išgautas formas. Susisukę sausuoliai – it meno kūriniai. Įsitikinau, kad negalima nusiimti saulės akinių, nes tas ryškumas apakina, tarytum visi saulės spinduliai vienu metu susminga į tave.



Pakilus San Andres kalnais iš Tularosa slėnio, atsiduri antro pagal dydį (po El Paso) New Mexico valstijos miesto Las Cruses prieigose. Prieš akis – ištisi kvartalai dailių vienaukščių namų. Bažnyčios ir tos ne išstypę į viršų, o prigludę prie žemės. Medžių ir kitos augmenijos įvairovė nedidelė: pušys, tujos, gluosniai, akotijos krūmai, dygliuotosios jukos (dagger yuccas), į serbentų krūmus panašūs dygūs krūmokšniai, prisitaikę augti šiose dykuminėse vietose.



Apsistojame oro pajėgų bazėje White Sands Missile Range, šalia korėtomis viršūnėmis pasipuošusių Organ kalnų. Tai karinis miestelis su gyvenamaisiais namais, mokymo korpusais, parduotuvėmis, mokykla, raketų muziejumi, paštu, koplyčia. Stebina ideali tvarka jame ir po alpinariumus lakstantys nedideli baltauodegiai zuikučiai. Tačiau verčiantis iš kojų vėjas jau pradeda trukdyti, nesitikėjau, kad šiuose kraštuose pavasarį gali būti taip šalta.



Šv. Velykų rytą nustebina storu debesų sluoksniu pasidengę kalnai, atrodo tarytum išsiveržę iš ugnikalnio dūmai užstrigo ties jų viršūnėmis. Mūsų laukia 400 km. kelias kalnais iki New Mexico sostinės Santa Fe. Vėjo gūsiai net džipą mėto į šalis. Sunku priprasti prie amerikietiškų matavimo vienetų: galonų, svarų, pėdų, colių, temperatūros matavimo pagal Fahrenheit, o ne Celsius skalę. Bandau viską pervesti į litrus, kilogramus, centimetrus, kilometrus... Kalnų šlaituose matosi rančos, ganosi karvės, arkliai, avys, ožkos. Šalia namų – daugybė technikos. Pravažiuojam dailių namų skambaus pavadinimo miestelį Village of Los Lunas. Už mūsų lieka palei Rio Grandės upę Sandia kalnų šlaite išsidriekęs Albuquerque didmiestis. Jame spalio mėnesį vyksta didžiulės karšto oro balionų šventės (Baloon fiesta). Net New Mexico valstijos mašinų numerių lentelėse pavaizduoti oranžiniai balionai. Nuolat prasilenkiam su ilgais geltona ir juoda spalvomis nudažytais mokykliniais autobusais. Kiekvienas mokinys ir paimamas, ir išleidžiamas prie namų. Mokyklų kiemuose - daug tokių autobusų.



Kalnų formos pakeliui keičiasi, įvažiuojam į plokštikalnių žemę. Užrašai skelbia, kad pasukę iš greitkelio pasiektume Isleta, Jemez, Acoma, Cochiti Pueblo ir kitokių pavadinimų pueblo stiliaus indėnų gyvenvietes. Apskritai, visa Amerika – labai įvairių genčių indėnų žemės. Įvairi ir gamta aplinkui. Vienoje greitkelio pusėje matosi plokštikalnės, o kitoje – nedidelėmis pušelėmis ir kedreniais apaugę kalvos, už kurių šviečia sniegu pasidengę kalnai. Tik vakarop pasiekiam New Mexico sostinę - Santa Fe.



Santa Fe - vienas iš seniausių miestų visose Amerikos valstijose



Santa Fe – pueblas stiliaus rudaspalvių namų, primenančių sulipdytas suapvalintų kampų dėžutes, miestas. Rudumą dar labiau išryškina Santa Fe supantys Sangre de Cristo sniegu padengti kalnai. Ispanų konkistadorai ir naujų žemių žvalgytojai, 1515 m., keliaudami palei Santa Fe upę, atrado keletą indėnų poeblo, apsijungusių į vieną didelę gyvenvietę. Dabar Santa Fe gyvena apie 70 000 žmonių. Senamiesčio namai paženklinti lentelėmis su užrašais, kada ir kuriam tikslui buvo pastatytas namas. Daug yra pastatytų 1609 – 1610 m. ir primenančių tvirtoves. Adobe rūšies plytos apibūdinamos, kaip labai tvirta statybinė medžiaga, indėnų naudojama nuo seniausių laikų. Tarp jų įterpti rąstai sutvirtina sienas. Santa Fe – menininkų ir turistų miestas. Čia daug meno dirbinių parduotuvių, paveikslų galerijų, muziejų. Itin jaukūs ir savitai dekoruoti namų kiemeliai. Eidamas iš vieno kiemo į kitą siaurais namus skiriančiais koridoriais, jautiesi it patekęs į savotišką labirintą. Meno dirbiniai padaryti iš charakteringos šioms vietoms žaliavos: molio, odos, plunksnų, aukso, sidabro ir kitų metalų, inkrustuotų įvairios spalvų gamos čia randamais turkio, onikso, ametisto, topazo akmenimis. Palei pagrindinę miesto aikštę vyksta indėnų turgūs. Ypač brangūs zuni, navajo, acoma genčių indėnų austi kilimai, kuriuose juodos, oranžinės, bordo, žalios, baltos spalvų raštai persipina su savitais ženklais. Pigiau kainuoja meksikietiški dirbiniai. Pirmą kartą pamatau suakmenėjusią medieną – lyg ir medžio pavidalas, bet iš akmens. Pasirodo, Arizonoje yra visas suakmenėjęs miškas (Petrified forest). Nedidelėje dailioje 18 a. statytoje Loretto bažnytėlėje nustebino be vinies pastatyti ir net du kartus užsisukantys spiraliniai laiptai iš itin tvirtos mesquite medienos. Tai nežinomo meistro dovana vienuolėms. Atlikęs darbą, jis paprasčiausiai išėjo, nepasakęs net savo vardo. Laiptai saugomi ir jais jau nebevaikštoma.



Įstabusis Bluff



Iš Santa Fe pasukom Colorado valstijos link. Nuo greitkelio matosi San Filipe Pueblo, indėnų gyvenvietė. Slėniuose kasamas smėlis, žvyras, yra saulės baterijų elektrinių. Kylam į snieguotomis viršūnėmis pasipuošusius Jemez kalnus, kurių pašlaitėse žaliuoja lankos ir kalninės pušys. Gamtovaizdis primena Alpes. Už Durango, Mancos miestelių, įvažiuojam į Jutos Indėnų kalnuotąjį draustinį (Utah Mountain Indian Reservation). Nerealios erdvės prieš akis su ties horizonto linija it monumentai stūksančiais kalnais. Dėl vėjo sukelto smėlio prastėja matomumas, o norime dar su šviesa pasiekti Bluff miestuką, isikūrusį tarp stačių uolų ir San Juan upės. Jau pats Bluff pavadinimas reiškia kažką stataus ir skardingo. Pagaliau, po 7 valandų kelio, pamatom užrašą, sveikinantį atvykus į Bluff. Įsikūrę jaukiame viešbutėlyje šalia San Juan upės, einame apžiūrėti miestelio. Jame atstatoma 1880 m. menanti rastinių namų gyvenvietė - fortas, įkurtas vienos mormonų ekspedicijos. Ekspedicijos tikslas buvo sukurti čia agrarinę bendruomenę, įdirbančią žemę ir galinčią taikiai sugyventi su paiutes, utes ir navajo klajoklių indėnų gentimis, besiverčiančiomis iš kiškių, elnių, kalnų ožių medžioklės. Niekas nepamirštas: visi pirmųjų gyventojų vardai ir pavardės iškalti atminimo obeliske. Nuo San Juan upės pasukam stačių it siena uolų, į kurias atsirėmęs ir baigiasi miestelis, link. Tos gamtos nugludintos rudos uolos įgavę sunkiai apibūdinamus pavidalus: tarytum iškelto milžiniško piršto ar vienas šalia kito sustatytų stulpų. Gamta čia tik atgimsta, stebindama nematytais žydinčiais medžiais. Boluoja savo kamienais mūsų beržus primenantys aspenai, kurie turėtų būti panašūs į mūsų drebules, tačiau taip nėra.



Nijolė Daujotienė

Jaunimas nuolaidomis Europoje naudosis dar ilgiau

Europos jaunimo kortelės asociacija (EYCA - European Youth Card Association) padidino tarptautinio jaunimo pažymėjimo EURO<26 turėtojų amžiaus limitą nuo 26 iki 30 metų ir nuo šiol EURO<26 pažymėjimas vadinamas Europos jaunimo kortele (European Youth card). Tokie pokyčiai įgyvendinti atsižvelgiant į 2007 metais Europos Komisijos priimtą nutarimą, pagal kurį jaunimu laikomi asmenys iki 30 metų.



Dabar Europos jaunimo kortelę gali įsigyti visi asmenys nuo 14 iki 30 metų, nepriklausomai nuo statuso (moksleivis, studentas, dirbantysis ar kt.).



Europos jaunimo kortelė galioja 38-iose pasaulio valstybėse. Šiose šalyse jauni žmonės iki 30 metų, turintys tarptautinį pažymėjimą, turi galimybę naudotis nuolaidomis įvairioms paslaugoms ir prekėms bei dalyvauti tarptautiniuose jaunimui skirtuose projektuose.



Internetinėje svetainėje http://www.jaunimas.lt/ galima rasti informaciją apie Europos jaunimo kortelę, jos teikiamus privalumus, jaunimui rengiamus projektus, konkursus, bei sužinoti, kur ją įsigyti. Užsienyje taikomų nuolaidų sąrašą bei vykstančius projektus galima rasti internete adresu http://www.euro26.org/.



Europos jaunimo kortelė – viena populiariausių jaunimo nuolaidų kortelių Europoje: jos pagrindu kuriamos banko mokamosios kortelės, studentų ar moksleivių pažymėjimai. Šiuo metu Europos jaunimo kortele naudojasi beveik 4 mln. jaunų žmonių.



Europos Taryba pripažįsta, jog Europos jaunimo kortelė skatina jaunimo iš įvairių Europos šalių tarpusavio bendradarbiavimą ir judėjimo laisvę.



Europos jaunimo kortelę Lietuvoje pristato kelionių centras „Zigzag Travel“ - vienintelis EYCA oficialus atstovas Lietuvoje.

Kaip taupiai atostogauti

Namų mainai Kuriam laikui įsiliekite į vietinę bendruomenę ir tapkite jos dalimi. Jums nereikės galvoti apie nuomos mokestį, nes namų mainų pagrindinis principas ir yra apsistojimas svetimuose namuose. Tokiu būdu įsitrauksite į vietinės bendruomenės gyvenimą. Kitas patarimas, padėsiantis sutaupyti – išnuomokite savo namus, kol būsite išvykę. Taip nereikės sukti galvos dėl nuomos ar paskolos mokėjimo, be to, gal net pavyks šiek tiek padidinti savo kelionės biudžetą. Lengvai suprasite šį principą pažiūrėję smagią romantinę komediją „Atostogos“ („The Holiday“).

	Taupykite transportui Kelionė traukiniu – tai romantiškas ir atpalaiduojantis būdas pasigrožėti gamta ir sutaupyti pinigų. Interrail ar kiti traukinių pasai jau nebėra vien tik jaunimui skirtas būdas keliauti, kaip galbūt buvo prieš kelis dešimtmečius. Dabar kelionės traukiniu yra patogus ir pakankamai pigus būdas keliauti po įvairias šalis visiems norintiems. Nusprendusiems keliauti lėktuvu, patariama bilietus įsigyti likus prieš kelis mėnesius iki kelionės. Nuolat domėkitės lėktuvų, autobusų ir traukinių kompanijų specialiais pasiūlymais ir akcijomis.
	Pedalo galia Gyvenimas kelyje, vėjas plaukuose – kalbame ne apie brangius, gamtą teršiančius kabrioletus, o apie puikiuosius hibridinius dviračius. Niekieno nevaržomas ir su minimaliu poveikiu gamtai galėsite pats rinktis maršrutą, greitį, sustojimus. Į kelionę leiskitės vienas, tik su kuprine ant pečių, arba užsiregistruokite į grupines keliones, kurių metu prireikus gausite ir techninę pagalbą. Tokiose kelionėse garantuotai sutiksite įdomių žmonių, susipažinsite su bendraminčiais, rasite naujų draugų. Tik atminkite, kad prieš leidžiantis į tokią kelionę reikia užsisakyti ir gerą orą.
	Naršykite internete CouchSurfing yra svetingumo ir bendravimo svetainė su daugiau kaip 900 000 narių. Ji siekia sujungti žmones ir vietas, skatinti toleranciją ir tiesiog daryti pasaulį geresne vieta gyventi. Skamba puikiai. Esmė yra ta, jog svetainė keliaujantiems padeda rasti žmones, kurie siūlo vietą nakvynei arba padeda susipažinti su naujomis vietovėmis. Nauji nariai yra priimami tik su jau esamų narių patvirtinimu. Labiausiai sekasi ir geriausią reputaciją turi tie nariai, kurie apsistoję svečiuose būna geranoriški ir padedantys namų ruošoje.
	Išleisdamas mažiau, pamatyk daugiau Priklausomai nuo to, iš kurios šalies vykstate, lėčiausiai pinigus išleisite keliaudami po Aziją – Bangladešą, Indiją, Laosą ar Kambodžą. Stebėkite valiutos kursus ir pritaikę palankiausią progą pagal tai rinkitės kelionės laiką. Bet kurioje šalyje reikėtų vengti didmiesčių, kuriuose kainos yra gerokai didesnės nei kituose tos pačios šalies miestuose ir miesteliuose. Keliaudami rinkitės nemokamas pramogas – pasivaikščiojimą, rašymą, piešimą, važinėjimąsi dviračiu, šachmatus ar poilsį paplūdimyje.
	Keliaukite ne sezono metu Keliaujant ne sezono metu viskas – nuo apgyvendinimo iki ekskursijų – kainuoja pigiau. Be to, turistų tokiu metu bus kur kas mažiau, tad nereikės stumdytis gatvėse, parduotuvėlėse ar lankomuose objektuose. Pavyzdžiui, Pietų Italijos ir Portugalijos kurortai yra puikūs birželio, rugsėjo ar net spalio mėnesiais, kai turistų minios jau prasiskirsto, o viešbučių kainos gerokai nukritusios. Keliauti po Indiją birželį gali būti pernelyg karšta, tad traukite į kalnus šiaurinėje Indijos dalyje, kur galėsite mėgautis kur kas vėsesne ir malonesne kelione.
	Dalinkis Keliauti vienam tikriausiai yra brangiausias būdas. Keliaujant su grupe galima dalintis ne tik įspūdžiais, bet ir išlaidomis už taksi, kurą, nuomą ir pan. Keliaujant vienam gali tekti išleisti daugiau pinigų nei planavote, be to, tikėtina, kad ilgainiui pasidarys liūdna. Būdas to išvengti, net jei visgi keliaujate vienas, apsistoti turistų stovyklavietėse arba „daugiaviečiuose“ hosteliuose. Čia sutiksite naujų žmonių, galbūt būsimų bendrakeleivių. Patarimas, padėsiantis sutaupyti maistui – lankykitės tokiose vietose, kur daug vietinio maisto, produktų – turgeliuose ir pan. Neretai čia prieš perkant maistą siūloma jo paragauti, taigi, jei vaizduosite išrankų keliautoją, po valandos ar kitos išeisite visiškai pasisotinęs.
	Stovyklaukite Kuprinę ant pečių! Stovyklavimas su palapinėmis yra fantastiška pramoga – tai kažkaip asocijuojasi su vaikyste, jos metu statytais namais, slėptuvėmis ar kt. Palapinę išsirinkite pagal savo poreikius ir pirmyn į gamtą. Niekas neprilygs nakčiai po atviru žvaigždėtu dangumi, šviežiam orui, laisvės jausmui, kurį suteikia toks poilsio būdas. Vaizdo pro palapinės angą kartais negali atstoti joks vaizdas net pro geriausių pasaulio viešbučių langus. Ir svarbiausia – toks keliavimo ir atostogavimo būdas yra tikriausiai pats pigiausias, bet tikrai ne prasčiausias.
	Susiraskite darbą Dar neturite pinigų atostogoms? Tuomet atsakymas jums – važiuokite dirbti į svajonių šalį. Taip ne tik pakeliausite, bet ir galėsite apsistoti toje šalyje ilgesniam laikui, pažinti svetimą kultūrą, žmones. Jei neturite profesionalių specifinių įgūdžių, tuomet išmėginkite save žemdirbystės srityje, bare, auklės darbe, turizmo sektoriuje ar kalbos mokyme. Europos Sąjungos piliečiams yra tikrai daug galimybių, tad tik išsirinkite šalį ir pirmyn! Tik po darbingų atostogų nepamirškite grįžti.

Jei turi daugiau patarimų, kaip pigiai atostogauti, parašyk daiva@zigzag.lt.

I dalis. Kelionės po Amerikos „laukinius“ Vakarus įspūdžiai

Artimieji gyvena kalnuotoje pietų Teksaso gyvenvietėje Welfare, netoli dailaus ir paveldą saugančio Boerne miestelio (48 kilometrai iki San Antonijaus didmiesčio).



Keista matyti prie namų vaikštinėjančias stirnas, kiek atokiau besibūriuojančius pulkelius laukinių kalakutų, grifus, sukančius ratus danguje. Šie paukščiai primena juodas vištas, tik jų kaklai ne nuogi, kaip afrikinių, o apaugę smulkiomis juodomis plunksnomis. Plėšrūs paukščiai čia garbinami, nes jie padeda išvalyti gamtą. Keista, bet šiuose kraštuose nėra varnų! Kieme gali rasti kalkakmeniu pavirtusių kriauklių – prieš milijonus metų ši žemė buvo jūros dugne. Pagrindiniai medžiai – gyvieji ąžuolai (live oaks) ir kedreniai (cedars). Tiesa, palei upelius auga gigantiški kiparisai (cypress).



Šiandien - pirmoji kelionės į Amerikos „laukinius“ vakarus diena. Anksti ryte išvykstame link Teksaso pietuose esančio Big Bend nacionalinio parko. Visu kelionės organizavimu rūpinasi teksasietis Antanas. Jo nuomone, mes šiandien turime nuvykti 500 kilometrų ir pasiekti nakvynės vietą – Marathon miestelį. Kelias vingiuoja kalnais, dažnai tiesiog skrosdamas specialiai jam iškirstas uolas.



Pravažiuojam Fort Stockton miestą, kurio simbolis – kelio bėgiku (roadrunner) vadinamas greitai lakstantis paukštis, pasipuošęs ilga uodega ir juodų plunksnų kuokštu ant galvos.



Apsistojame Marathon miestelio meksikietiškos architektūros viešbutyje. Čia nakvynei apsistoja žmonės, keliaujantys į Big Bend parką. Keistas oranžine ir mėlyna spalvomis nudažytų pastatų stilius, savita jų išorė ir vidus. Viską juosia masyvi betoninė ryškiaspalvė siena, namų ir baldų kampai aptakūs, kambarių langiukai maži. Įėję į vidinį kiemą, patekome į oranžeriją, pilną įvairiausių gėlių ir tarp jų skraidančių margaspalvių drugelių. Viešbučio šeimininkė pakvietė ateiti į svetainę išgerti kavos arba arbatos dar prieš pusryčius – tokia šio viešbučio tradicija.



Naudojamės šviesiu paros metu miestelio ir jo apylinkių apžiūrėjimui. Stebina viešbučių ir bažnyčių gausa: vienoje nedidelėje gatvelėje jų net trys (katalikų, metodistų ir baptistų). Palei namus auga milžiniški šimtmečio augalai. Jie panašūs į agavas. Įdomu tai, kad jie pražįsta gigantišku žiedu tik kartą per šimtmetį, o po to numiršta. Miestelis kažkoks ne itin “gyvas” - daug negyvenamų namų. Nematyti ir žmonių gatvėse tol, kol iš mokyklos nepasipila vaikai. Didžiausi pastatai – mokyklos ir palei greitkelį išsitęsusio pueblas (isp. pueblo) stiliaus šviesiai rudos spalvos viešbučiai. Tokiu stiliumi dažniausiai iš smiltainio arba nedegtų adobe plytų buvo statomos indėnų gyvenvietės Amerikos pietvakariuose. Tokių plytų sudėtis – priemolis, šiaudai, vanduo. Tik iš tinkamos sudėties priemolio galima padaryti geras plytas. Pasirodo, sėslesnės indėnų gentys ir namus statė! Aplink miesčiuką – dykynės ir parkas, kuriame 19 amžiuje šalia reto šioms vietoms upelio buvo įkurtas fortas, kad užtikrintų gyventojų saugumą ir atremtų apačių reidus į Meksiką. Mat būtent per šias vietas ėjo karingųjų indėnų kelias. Dabar fortą ir jo gynėjus mena užrašas metalinėje atminimo lentoje.



Big Bend nacionalinis parkas



Atvykstame į Chisos kalnų baseine esantį Big Bend parką. Tai 1,5 kilometro aukštyje esantis gigantiškas beveik 290 tūkstančių hektarų ploto užimantis parkas. Jis įkurtas 1944 metais, norint išsaugoti Chihuahuan dykumos gyvūniją ir augmeniją. Aukščiausia Chisos kalnų viršūnė – beveik 2,5 kilometro iškilusi Emory Peak, kurios papėdėje esančioje turistų bazėje ir įsikuriame. Mėlynos, geltonos, rausvos, žalsvos ir kitų spalvų ir atspalvių ir įvairiausių formų kalnai keri savo grožiu. Įspūdį sustiprina saulės spindulių sukurtas šešėlių žaismas. Jautiesi toks mažas gamtos didybės fone.



Chisos kalnų apačioje teka Rio Grandės upė, skirianti dvi valstybes - JAV ir Meksiką. Važiuojame link Rio Grandės karštųjų šaltinių ir Santa Elena kanjono, kuriuo prateka ši upė. Leidžiantis nuo kalnų, teko mašiną sustabdyti ir praleisti lėtai kelią kertančias stirnaites. Stirnos čia visiškai nebaikščios, jos prisileidžia žmogų arti savęs. Aplink – vien aštriaspygliai augalai: kaktusai ir šiaip dygliuoti krūmokšniai. Ypač gražūs dygliuota kriauše vadinami kaktusai (prickly pear), nedideles palmes primenančios jukos (yucca) ir akotijos (ocotillo) krūmai. Beje, minėti kaktusai ir jukų žiedai yra valgomi. Akotijos krūmais, išaugančiais iki 3 metrų aukščio, geriau grožėtis iš tolo, nes jų šakos lipte aplipę aštriais it vinys spygliais. Šis krūmas sausros metu gali atrodyti kaip gyvybės neturintis stagaras. Tačiau gavęs lietaus, stagaras staiga atgyja ir išleidžia ryškiai žalius apvalainus lapelius! Vėliau stiebų galuose pradeda kaltis raudoni žiedai, savo forma primenantys kankorėžių rodykles.



Uolynuose palei Rio Grandę aptikom įvairiausių rankdarbių: ornamentais išskobtas lazdas, iš vielos padarytus kryželius, vabalų ir kitokių gyvių figūrėles. Šalia jų padėtas stiklainis su rašteliu, prašant už kiekvieną paimtą daikčiuką paaukoti po 5 dolerius skurstantiems Meksikos vaikams. Pasigirsta asilų bliovimas iš kitoje seklios Rio Grandės pusėje esančių krūmynų ir suprantu, kad esame stebimi ar aukojame. Upė vietomis yra lengvai perbrendama, sakoma, čia daug sienos pažeidėjų. Vėliau pastebėjome ir perspėjimus, kad nedera aukoti, nes visi tie daiktai yra nelegaliai pernešti į Ameriką. Nustebino kitkas – kaip gali apskritai žmonės išbūti tokiuose aštriuose krūmynuose.



Link karštųjų šaltinių einame palei aštriabriaunes, kalkakmenio uolas. Pasibaigus šios nenusakomos ornamentikos uolų sienai, atsiveria kiti gamtos šedevrai - sluoksniuoto kalkakmenio kalnai. Keista matyti žmones, vaikštančius jų viršūnėse, tiesiog neaišku, kaip jie ten užlipo. Praėję bambukų giraitę primenantį švendryną, pamatėme žmones mirkstančius baseinuose, į kuriuos suteka karšti ir gydomųjų savybių turintys Rio Grandės šaltiniai. Na, jų vanduo tikrai karštas.



Vėsoką rytą saulei nušvietus kalnus, jais tarytum gyvas, didindamas ir mažindamas uolų siluetus, nuslenka šešėlis. Parko stendai perspėja, kad reikia saugotis juodųjų meškų ir kalnų liūtų (pumų) ir pataria, kaip elgtis šių gyvūnų akivaizdoje: pamačius plėšrūną, sustoti ir jį stebėti. Jeigu gyvūnas artinasi, būtina jį baidyti, šaukiant, mosuojant rankomis, mėtant akmenimis. Apsidairiau aplink - neatrodė, kad tie akmenys reikiamu momentu gali man po ranka pasitaikyti…



Iki Santa Elena kanjono toloka - beveik 50 kilometrų. Kelias eina serpantinu, tenka beveik vertikaliai kilti į kalnus arba leistis nuo jų žemyn. Vairuoti tenka itin atsargiai. Kanjoną taikliai apibūdina žodžiai stende: ”Džiaukis vienatve ir ramybe, įsiklausydamas į upės bei vėjo garsus šiame stebulingame kanjone”. Neįtikėtina, kaip Rio Grandė rado kelią tarp stačių it sienos uolų, kurių aukštis siekia pusę kilometro. Tarpeklio ilgis – apie 11 kilometrų, tačiau smėlio ruožas su pėsčiųjų taku palei upę baigiasi už kilometro. Toliau vanduo susiliečia su uolomis. Neskubri upės tėkmė ramina, viskas atrodo monumentalu ir amžina, tiesiog žaviesi tuo, ką matai aplinkui. Tarytum iš akmens dygsta dygliuotų kriaušių kaktusai. Malonu susitikti žmones pakeliui – visi jie nusišypso, pasisveikina. Apskritai, amerikiečiai auklėja savo vaikus būti maloniais ir paslaugiais kitam žmogui.



Atsisveikiname su kanjonu ir važiuojame į už 30 kilometrų esantį vaiduoklių miestą - Terlingua Ghost-town. 19 amžiuje čia buvo įkurta gyvsidabrio (quick silver) kasėjų gyvenvietė, joje žmonės gyveno tol, kol aplink buvo gyvsidabrio atsargų. 20 amžiaus vidury gyvenvietė ištuštėjo, dabar čia veikia egzotiško stiliaus viešbutėliai, barai – užkandinės, degalinės. Žvaigždžių šviesos teatro pavadinimą turinti kavinė, labai jau panaši į matytą Quentin Tarantino filme apie vaiduoklių išdaigas. Joje nėra stogo, todėl vakarais galima grožėtis žvaigždėmis danguje. Kai kurie namai atrodo taip, tarytum gyventojai iš jų pasitraukė paskubomis, dalį daiktų tiesiog palikdami likimo valiai. Užsukome į visiškai neįprastas ir siurrealizmu dvelkiančias kapinaites: tarp dygliuotų krūmokšnių išsibarstę kapai, uždengti krūva fosilijomis išmarginto kalkakmenio, su gėrimų ir maisto likučiais ant jo. Tai meksikiečių paprotys – palikti mirusiajam maisto. Išlikę antkapių užrašai stebina, nes daug žmonių mirė jauni arba tesulaukę vos 40 metų. Miestą aprašančiame stende paaiškinamas toks trumpas gyventojų amžius: gyvsidabrio garai nuodingi, o kasėjai dirbdavo be apsaugos priemonių, žmonės žūdavo ir po žemės įgriuvomis. Stendo nuotraukos rodo, kad čia kažkada “virė” gyvenimas.



Nijolė Daujotienė

Turas po Europą

Nuo Didžiojo turo XVII a., kai pasiturintys britai (daugiausia britai) įsivedė mokslo sistemą, apimančią fechtavimąsi Paryžiuje, meno studijas Florencijoje ar kopimą į Šveicarijos Alpes, praėjo daug laiko. Palaipsniui keliavimas po Europą tapo kasdieniu reiškiniu. Visgi pateikiame sąrašą vietų, kurias siūlome aplankyti tiems, kurie galbūt to dar nespėjo padaryti. Tai gali tapti puikiu 3 savaičių (arba ilgiau) trukmės kelionės po Europą vadovu.

	Londonas Tokiame mieste kaip Londonas dvi dienos tikrai nėra daug, nes čia yra labai daug aplankyti vertų vietų. Visgi, turėtumėte pasistengti suspėti apžiūrėti bent jau svarbiausias Londono įžymybes – Tower, Tate Modern, Big Ben ir Bekingemo rūmus bei pasižiūrėti West End teatro pasirodymą ir užkąsti vienoje iš East End užkandinių.
	Paryžius Eurotuneliu (tuneliu per La Manšą) arba įšokę į greitąjį traukinį Eurostar greitai ir lengvai pasieksite visus žymiausius Paryžiaus objektus. Puikus susisiekimas leis be vargo apžiūrėti Eifelio bokštą, Triumfo arką, apsilankyti Luvro, Versalio muziejuose ir keliose bažnyčiose. Skaniems pietums rinkitės gyvybingą Monmartrą. Vieną dieną galite skirti pramogoms Disneilende. Čia netrūks pramogų ir mažiems, ir dideliems.
	Barselona Naktinė kelionė traukiniu ir jūs jau būsite kitame savo kelionės taške – spalvingoje Barselonoje, kur jus neabejotinai apstulbins organiška modernistinė architektūra ir žymioji A. Gaudžio bažnyčia Sagrada Familia ir kiti šio architekto kūriniai. Būtinai išbandykite Katalonijos virtuvę, užsukitę į La Ramblą, didžiąsias Barselonos aikštes. Pasisėmę nepamirštamų įspūdžių leiskitės į pirmąjį skrydį šioje kelionėje ir atsidursite...
	Roma ...Amžinajame mieste. Sakoma, kad ir viso gyvenimo neužtenka, norint pažinti šį miestą. Per dvi dienas, skirtas apžiūrėti Romą, spėsite aplankyti Koliziejų, Vatikaną, Panteoną, Ispaniškus laiptus ir Trevi fontaną. Vakarieniauti galėsite nuostabiose centro storico ir Trastevere. Svarbiausia, neskubėkite ir mėgaukitės :)
	Viena Toliau naktiniu traukiniu važiuokite iki imperatoriško miesto Vienos, kuri, anot Billy Joel, „Laukia tavęs“. Čia galėsite maloniai pasėdėti kavinėje, stebėti Lipizzaner eržilų eitynes, pasisukinėti po gatvės prekeivių paviljonus, apsilankyti prie spalvotojo Hundertwasser namo, pasižiūrėti Staatsoper pasirodymą.
	Budapeštas Vos už trijų valandų kelio traukiniu galėsite atsidurti kitame gyvybingame mieste, kuriame taip pat populiarios jaukios kavinukės ir sėkmingai dera sena ir nauja. Būtinai aplankykite Pilies kalvą ir nepraleisite progos pamirkti vienoje iš miesto terminių pirčių.
	Dubrovnikas Norint pamatyti tikrąjį Dubrovniko senamiesčio gatvelių ir raudonų stogų mozaikos grožį reikės dar kartą skristi lėktuvu. Be jokių abejonių, iš pradžių pasivaikščiokite po miestą pėsčiomis – pasigrožėsite nuostabiais miesto ir jūros vaizdais. Pavargę galėsite atsipūsti vienoje iš senamiesčio kavinukių arba tiesiog paplūdimyje.
	Atėnai Graikijos sostinė yra tikras griuvėsių lobynas su įspūdingais pastatais bei garsiuoju Akropoliu, besipuikuojančiu ant kalvos. Pasivaikščiosite po žemiau esančius griuvėsius, “blusų” turgų ar pavalgysite tikroje graikiškoje tavernoje.
	Stambulas Iš Atėnų nėra sudėtinga pasiekti ir Stambulą, esantį pačiame Europos pakraštyje, kur Rytai susitinka su Vakarais. Stambulo senamiestyje aplankykite Mėlynąją mečetę, Topkapi rūmus ir Aya Sofya. Po to apsipirkite ir papietaukite moderniame Beyoğlu, naktinio gyvenimo centre. Tiesus kelias per Bosforo sąsiaurį perkels jus į Aziją, iš kurios atsigręžus galima pažvelgti į Europą, su kuria ką tik teko susipažinti.

Jei manai, kad reikia papildyti šį maršrutą, parašyk daiva@zigzag.lt.

Saarema Eesti

Visi tik aplinkui kalba apie atostogas, Ispanijas, Karibų salas ir kitas svečias šalis, o man tenka kiurksoti darbe… Bet nebūčiau aš, jei ko nors nesugalvočiau. Švenčių dėka išpuolė puikus ilgas savaitgalis… Hmm.. puiki proga nulėkti kur nors tolėliau nei jau pabodusi Palanga. Kadangi neplanuoti dalykai būna geriausi, sėdom su draugų company į auto ir pasinėrėm i keliones malonumus. Pirma mintis, šovusi į galvą, aplankyti Pabaltijo šalis, tiksliau Estiją. Kodėl gi ne, juk ir čia yra nematytų vietų.

Penktadienio vakaras. Kelionė į Saremo salas startuoja pagal visus planus - vėluodama pora valandų. Prisipučiam padangas, kurių viena, kaip vėliau paaiškėjo, “šiek tiek” leidžia, leidžiamės Latvijos kryptimi. Čia pasienyje ir prasideda visas kelionės žavesys. Sutiktas latvis pasienietis pasirodė esąs tikras patriotas - teko išklausyti skundą, jog be reikalo Saaremo salos buvo atiduotos estams, o Būtingė - lietuviams. Išklausę pabumbėjimus (pagal horoskopą, ginčas su pasieniečiais nėra gera lemiantis ženklas :) ) patraukėme toliau. Latviai pasirodė ganėtinai draugiški padarai - retas kuris mums nemirksėjo šviesomis. Na gerai gerai, lempos buvo nesureguliuotos, taip kad tokių “pasisveikinimų” sulaukėme sočiai :) Visgi po truputį stūmėmės link Estijos. Pakeliui stabtelėjom prie jūros (kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo viena iš poros vietų, kur galima nemokamai ir paprastai sustoti), buvo vėsoka, bet norinčių atsigaivinti vandenyje atsirado. Vos įvažiavus į Estiją mirksėjimas liovėsi, nusprendėm, jog tai dėl lėtos vietinių reakcijos :) Saulei pakilus jau stovėjom prie perkėlos ir laukėme kelto, kas savaime jau buvo atrakcija, nes šalia bastėsi keletas girtų suomių. O girtas suomis - juokingas padaras. Mūsų egzempliorius kažkodėl po truputį karpėsi savo džinsus, kol galų gale iš jų pasidarė sijonėlį ir lakstė aplinkui. Smagus vaizdelis :) Na bet galų gale persikėlėm į salą. Atvykdami turėjom daugiau mažiau aiškų planą, ką, kaip ir kada aplankyti, tačiau viskas gavosi taip, kad nė vienas planas neišsipildė. Bet nusivylusių nebuvo, nes kelionės ekspromtu turi savo žavesio. Ekskursiją pradėjom nuo Kuresarės miestelio, kuris kažkuo priminė Šventają. Ganėtinai tvarkingas, švarus miestukas, daug turistų, draugiška liaudis, informacijos turistams - per akis. Galima rinktis maršrutus tiek pėsčiomis, tiek ir dviračiais, tik turėk laiko viskam. Antras žingsnis - Kuresarės pilis. Pradžioj buvo dvejojančių ar verta užsukti, nes kelionės nuovargis šiek tiek trukdė entuziazmui, tačiau ryžomės ir nė minutės nesigailėjom. Įdomu pamatyti tiek ir pačią pilį bei jos užkaborius (pasak turistams skirtos informacijos, tai autentiška XIII a. pilis), tiek ir dailės eksponatus bei iškamšas. Pvz., ar žinojot, kad Estijoje vilkai laksto su plastilininiais liežuviais, o bebrus vadina kobromis? :) Beje, užlipus į viršutinį aukštą galima nusipirkti giros buteliuką už 30 kronų, šia galimybe ir pasinaudojom :) Vėliau - kempingo paieškos šiaurinėje Saremo salos dalyje. Vienas, neaišku kur ir koks, kitas, kaip paaiškėjo nuvažiavus, visiškai tuščias. Nuvažiuojam į Leisi miestuko informacijos centrą. Pasirodo, jog čia dirbanti mergina apie kempingus žino gerokai mažiau nei mes. Ta proga ją ir apšviečiam apie aplinkinius kempingus. Nors vienas geras darbas į mūsų daržą :) Galų gale, susirandam sodybą, kurios šeimininkas leidžia turistams statytis palapines kieme. Toks kieminis kempingas. Be mūsų čia dar gyvena suomis, kaip nekeista - blaivas. Taip beklaidžiojant ateina vakaras - Joninės. Planus važiuoti į Kuresarę, pakeitė šeimininkas, papasakojęs, jog netoli nedidelė vietinė bendruomenė daro savo šventę. Ta “nedidelė” kaip paaiškėjo yra ne mažiau 600 žmonių, viskas iš esmės kaip ir Lietuvoje, išskyrus vieną esminį skirtumą - tarpusavio bendravimą. Toks vaizdas, jog stebi vieną didžiulę šeimą, kuri tarpusavyje labai šiltai bendrauja. Taip ir nenusprendėm, ar čia visi estai tokie, ar tiesiog gyvenimas saloje nori nenori priverčia žmones tapti labiau kolektyviškais. Beje, laužą pradėjo kurti labai iš anksto, bet vėlgi, matyt, malkos estiškos…lėtai dega… :) Antra diena. Nutariam aplankyti salos gale esantį palinkusį švyturį. Taip prasideda kelionė Saremos žvyrkeliais. Pakeliui užsukom apžiūrėti stačių skardžių; vaizdai įspūdingi - skardis minimum 30-40 metrų aukščio, saugumo atitvarų jokių. Įdomu, kiek turistų per metus nukrenta? :) Vėliau pasukam kiek ne tuo keliu, ir visai netikėtai užtaikom ant karinio miestelio griuvėsių. Vėlgi pasiteisino taisyklė, jog tai, kas įdomu, nebūtinai pažymėta turistų žemėlapiuose. Vaizdai stebinantys - pusiau sugriuvę didžiuliai pastatai, kambarys su stalu, ant kurio nukritę dalis stogo, milžiniškas kambarys vaikams su didžiule lovyte kūdikiams, garažas su storomis betoninėmis durimis. Taip beklaidžiojant ateina ir vakaras, bet kadangi net ir 12 nakties, dar nėra tamsu (o juk dar tik 10 :) ), nusprendžiam tęsti kelionę link švyturio. Vėliau tenka atsisveikinti trumpam su mašina, nes kelias link švyturio skirtas pėstiesiems. Pakilęs rūkas, netoliese besibastančios lapės ir vėlus metas gerokai pagyvina kelionę pėsčiomis. Visgi po 12 nakties pradėjo temti, taip kad švyturio apžiūrą nusprendėm atidėti neribotam laikui. Vargais negalais parsibastėm atgal į savo kieminį kempingą, kuris po ganėtinai varginančios dienos mums atitiko minimum 4 žvaigždučių viešbutį :) Trečia diena. Keliamės, pakuojamės. Anksčiau svarstytas planas aplankyti Taliną atidedamas vėlgi neribotam terminui, dėl laiko trūkumo :) Nusprendėm, jog patogiau pakeliui bus aplankyti Jūrmalą (beje, šiam planui vėlgi nebuvo lemta išsipildyti :) ). Dar vienas planas iš Saremos persikelti tiesiai į Latviją irgi atkrenta - pasirodo, jog kaip tyčia pirmadieniais šie keltai neplaukia… Užsukam į bariuką, kurį vietiniai vadina ekologišku ir desertą gaunam KAMU jahu. Na ką, tenka grįžti taip, kaip ir atvažiavom: atstovim porą valandų kamštyje prie kelto į Estiją ir pajudam namolio. Nors nemaža kelio dalis Latvijoje tęsiasi palei jūrą, tačiau sustoti nusimaudyti sekėsi sunkiai - arba tai privati teritorija be pravažiavimo, arba jūros krantas - vieni akmenys, arba per dumblius vandens nematyti. Taigi, kol pavyko rasti privažiavimą, atėjo vakaras, pakilo šaltas vėjas ir dingo visi maudynių norai, bet nors radom neblogą paplūdimį, kuris dabar saugiai pažymėtas mūsų žemėlapyje :) Na o toliau jau rutina: kelionė, vairavimas, susimirksėjimas su kiekvienu vairuotoju ir galų gale - namai. Eglė Burneckytė