Šventinis sveikinimas

Pačių gražiausių ir jaukiausių švenčių proga norime jus pasveikinti, palinkėti smagių akimirkų sutinkant šventes ir pasidalinti šiluma, šventine nuotaika ir kvapais iš jau kasmetine tradicija tampančios kalėdinės Zigzag.lt kepyklėlės :) Su šventėmis!

Geriausios vietos užsikrėsti šokių karštine

	Flamenko (flamenco), Andalūzija, Ispanija Nuostabių kalnų ir nubalintų miestelių panorama suteikia Andalūzijai vienos iš romantiškiausių Europos vietovių vardą. Be to, šiame Ispanijos regione atsirado vienas žaviausių šokių. Flamenkas jungia perkusišką gitaros skambesį, kastanječių tarškesį ir plojimą. Tokiuose miestuose kaip Sevilija (Seville), Kadisas (Cadiz) ir Granada (Granada) galima išmokti grakščiai šokti su ilgu klostuotu sijonu kaip tikra senjorita arba trepsėti kaip tikras skrybėlę dėvintis andalūzietis. Šokių mokyklos gali priimti tiek flamenko fanatikus, tiek turistus, vienodai besidominčius ir vietinės virtuvės delikatesais. Atvykę būtinai užsukite į žymiausią Granadoje maurų tvirtovę Alhambra. Sevilijos Feria de Abril (pavasario šventė) prasideda praėjus dviems savaitėms po Semana Santa (šventos Velykų savaitės). Video įrašas
	Tango, Buenos Airės, Argentina Argentina pelnytai žavimasi dėl senojo pasaulio melancholijos ir lotynų aistringumo mišinio, o nacionalinis šokis tą žavėjimąsi tik sustiprina. Tango atsirado darbininkų klasėje Argentinos sostinėje, kuri yra puiki vieta pramokti bent pagrindinių tango žingsnelių. Nors pagrindinėse miesto alėjose Buenos Airių gyventojai šurmuliuoja visą dieną, dauguma šokių pamokų vyksta vakarais. Sekite akordeono garsais iki milonga (veiksmo vietos), kur išmoksite tango judesių, įskaitant giro, pasisukimus ir ocho, sudėtingesnius šokio žingsnelius. Buenos Airių Tango festivalis ir Pasaulio Taurės konkursas vyksta rugpjūčio mėn., Miesto Šokių čempionatas vyksta gegužės mėn.   Video įrašas
	Breikas (breakdance), Niujorkas, JAV Nuo pat pirmųjų breiko judesių atsiradimo būrėsi vis daugiau šio šokio žanro mėgėjų. Dauguma kursų labiau skirti vietiniams gyventojams nei turistams, tačiau Niujorko Hip Hop Dance Company kviečia visus besidominčius užsukti į kassavaitines pamokas šalia Times aikštės. Tik atminkite, reikia tikrai daug užsispyrimo ir darbo, norint išmokti pagrindinius judesius – toprock, downrock, jėgos judesius, sustingimus ir kitus, tačiau to mokytis breiko gimtajame mieste kur kas smagiau. Norintys daugiau sužinoti apie hiphopą galėtų apsilankyti Hip Hop Muziejuje.   Video įrašas
	Samba, Rio de Žaneiras, Brazilija Sambos pavadinimas kilęs iš portugalų veiksmažodžio sambar, kuris reiškia „šokti į ritmą“. Tai visame pasaulyje pripažintas Brazilijos karnavalų, liaudies šokių ir pačios Brazilijos simbolis. Geriausias laikas apsilankyti Brazilijoje - vasario pradžia, kai vyksta karnavalas Rio de Žaneire. Kasmet pasirodymus surengia „Escolas de Samba“ - garsiausio sambos mokyklos. Dažniausiai šokama rateliu su vienu šokėju arba pora viduryje. Neretai samba vadinama padaužišku šokiu, tačiau jame galima įžvelgti nemažai melancholijos ir ilgesio.   Video įrašas
	Kapueira (capoeira), Bahia, Brazilija Kapueira po pasaulį paplito iš Šiaurės rytinės Brazilijos dalies, kur vergai iš Afrikos apjungė kovos menus ir šokius. Pamokos, vedamos kapueiros meistrų sostinėje Salvador da Bahia, yra vienas iš svarbiausių afro-braziliškų paveldo apraiškų. Kapueiros pasirodymai dažnai rengiami naktimis aikštėse, per festivalius. Salvador da Bahia (dažnai trumpinama tiesiog Bahia) yra apie 1300 km į šiaurės rytus nuo Rio de Žaneiro.   Video įrašas
	Hula, Havajai, JAV Jei kam nors dar trūksta priežasčių, kodėl reikėtų aplankyti Havajus, atolų, koralinių rifų, paplūdimių ir saulės kraštą, galime priminti, kad Havajai – dar ir hula šokių gimtinė. Populiariai havajai vaizduojami kaip net „per saldus“ kraštas, su merginomis, besisūpuojančiomis po palmėmis kabančiuose hamakuose, tačiau vertėtų žinoti, kad hula šokiai atsirado akomponuojant giesmėms. Halau hula (mokykloje) kumu hula (mokytojas) papasakos jums apie pagrindinius polinezietiškų šokių judesius ir ką jie simbolizuoja Havajų kultūroje, gamtoje. Nors tikriausiai dauguma apsilankiusių vyrų nenoriai dėvi audeklus ant klubų, iš tiesų vyrai taip pat šoka hula. Havajietiškos hula šventės vyksta per Merrie Monarch Festival gegužės mėn. ir World Invitational Hula Festival lapkričio mėn.   Video įrašas
	Valsas (waltz), Viena, Austrija Valsas sukurtas Austrijos ir Bavarijos valstiečių ir vėliau perimtas Habsburgų karališkosios šeimos. Vėliau išplito ir tarp Prancūzijos ir kitų Europos šalių aukštuomenės atstovų. Vis dėlto, valsas iki šiol yra pagrindinis Vienos pokylio akcentas. Jei žūtbūt trokštate pasipuošti baline suknele ar fraku ir sudalyvauti šiame neeiliniame renginyje, tačiau nenorite apsijuokti, yra daugybė mokyklų, siūlančių šokio pamokas. Įspūdingos salės, kuriose vyksta pamokos, įsikūrusios Pallavicini Palace, kur yra groję Mocartas ir Betovenas, bei kitose barokinėse salėse. Pokylių sezonas prasideda Naujųjų Metų išvakarėse ir trunka 3 mėn. Šokių kursų sąrašas Vienoje.   Video įrašas
	Salsa, Kuba Pamirškite cigarus ir Che Guevarą. Salsa - karštas lotynų ir afrokaribų ritmų mišinys, puikiai atspindintis temperamentingą ir multikultūrinę Kubą. Tai seksualus šokis, kurio galima išmokti iš vietinių mokytojų. Žinoma, šiais laikais internete galima rasti visko, šokių pamokų taip pat, tačiau tikrą dvasią pajusite tik pakliuvę pas vietinius meistrus. Juos nesunkiai rasite bet kuriame populiariame Havanos naktiniame klube ar bare, taip pat galite pasiteirauti viešbučių administracijoje ar bet kurio vietinio gyventojo. Viena žymiausių salsa alsuojančų vietų Kuboje - Santa Clara.   Video įrašas
	Pilvo šokis, Stambulas, Turkija Nepaisant visos Viduriniųjų Rytų egzotikos, pilvo šokiai visais laikais nuo pat Osmanų imperijos laikų stebino ir žavėjo Vakarus. Viena geriausių vietų, kur galima išmokti šokti, yra ten, kur Vidurinieji Rytai susitinka su Vakarais – Stambule. Nors dauguma pasirodymų yra skirti turistams, göbek dans (pilvo šokiai) skaičiuoja ne vieną šimtmetį Turkijoje ir yra energingesni bei žaismingesni nei atliekami, pavyzdžiui, Egipte. Pilvo šokių mokytojų sąrašas.   Video įrašas
	Mandinka šokiai, Vakarų Afrika Vakarų Afrikos gyventojų, karališkojo dvaro rūmų muzikantų palikuonių, tradiciniais instrumentais (kora (21 stygos arfa) ar djembe būgnais) atliekama muzika pelnytai laikoma pasaulio muzikos lydere. Atsidūrę tinkamoje vietoje galėsite išmokti judėti pagal tradicinę muziką kaip vietiniai gyventojai. Kultūros ar visuomenės centrai yra gera vieta ieškoti šokių meistro, kuris galėtų pamokyti svarbiausių mandinkos šokio judesių, apimančių ritualus bei dramos elementus. Vienos žymiausių Vakarų Afrikos vietų: Senegalas, Dakaras ir jo Atlanto pakrantė, Malis, Sachara, Nigerio upės pakrantė ir Bamakas.  Video įrašas

Kokius dar šokius siūlytum įtraukti į šį sąrašą? Parašyk daiva@zigzag.lt

Italijos ieškojimai Romoje ir Sicilijoje

Puikių ir išsamių istorijų apie Italiją, o ypač apie Romą, apstu: lankytinos vietos, kryptys, istorijos faktai sistemiškai sudėlioti ir aprašyti. Tačiau kai pats savo akimis pamatai Trevi fontaną, kurį šimtą kartų jau esi regėjęs internete ar filmuose, kai pats vaikštinėji po įstabios architektūros Panteoną, savo rankomis glostai amžių nugludintus akmenis, tai yra Tavo kelionė, Tavo pažintis su turistų išvaikščiota šalimi. Pasidalinsiu savo įspūdžiais, nes net ir praėjus keliems mėnesiams, prisiminimai maloniai šildo sielą. Šį kartą tai buvo ekspromtu sugalvotos vienos savaitės atostogos Sicilijoje, trumpam aplankant vieną iš labiausiai turistų lankomų miestų – Romą. Pigių bilietų ieškoti ilgai nereikėjo, tad beliko laukti skrydžio. Beje, visai puikiai sekėsi išsiversti visą savaitę tik su rankiniu bagažu. Tikrai apsimoka. Nes imant dar registruojamą bagažą būtų tekę pakloti papildomus daugiau nei šimtą litukų. Na ir kadangi tai pasakojimas apie Siciliją, apie Romą užsiminsiu trumpai. Vienos dienos pažinti Romą tikrai nepakanka, bet pakanka ją įsimylėti ir norėti sugrįžti dar ir dar kartą. Neturintiems daug laiko turistams Roma yra dėkingas miestas - visos svarbiausios lankytinos vietos išsidėsčiusios netoli viena kitos, tad paspartinus žingsnį ir turint žemėlapį, per gerą pusdienį galima susipažinti su šiuo nuostabiu miestu. Norint aplankyti Vatikaną, žymesnius muziejus, pasimėgauti itališkais patiekalais, prireiks kelių dienų, bet tai jau kito pasakojimo pradžia. O mes, po trumpos pažinties su Italijos sostine, lėktuvu Roma – Trapani lėkėme susipažinti su didžiausia Viduržemio jūros sala – Sicilija. Prieš išvykdama į Siciliją apie šią salą žinojau tik tiek, kad ji pasižymi gamtos ir architektūros įvairove. Mačiau nemažai turistų, kurie sustoję prie vieno ar kito lankytino objekto, skaitydavo kelionių vadove apie vietą, faktus, mitus bei kitus įdomius dalykus. Mes, jauni ir nerūpestingi, mėgavomės įspūdžio akimirka, tuo sunkiai nusakomu jausmu, kai ranka gali prisiliesti prie tūkstančius metų skaičiuojančios šventyklos griuvėsių. Savo buvimu troškome pajusti buvusią didybę. Daug griuvėsių – taip dviem žodžiais galima apibūdinti Siciliją; bet gerąja prasme, nes čia kiekviename miestuke tikrai rasi senovę menančių pastatų, Senovės Romos galybę liudijančių šventyklų, jaukių ir tarsi į nedidelį kumštį susispietusių namukų senamiestį su akmeniu grįstomis gatvėmis ir paslaptingais kiemeliais. Siciliją valdė tiek daug skirtingų šalių valdovų, jog atrodo, kad istorija alsuoja kiekvienas akmuo. Gamta Sicilijoje nuostabi! Kalnuotas kraštovaizdis, ant aukštų kalvų įsikūrę šimtmečius skaičiuojantys miestai, kurie pasiekiami išraitytais serpantinais, įspūdingi skardžiai, trukdantys pasiekti jūrą, bet atveriantys pasakišką peizažą. O dar Etna, kurios 160 km papėdė prilygsta Londono miesto dydžiui, o pats ugnikalnis su debesyse panirusia viršukalne, matomas iš toliausiai. Nors Sicilijos sala daugiau nei perpus mažesnė už Lietuvą, per savaitę apvažiuoti visą salą sunkiai įmanoma. Mes, Trapani oro uoste išsinuomoję automobilį, aplankėme Sicilijos sostinę Palermą, susipažinom su jo naktiniu gyvenimu, nes tai studentų miestas, ir puikiai sutvarkyta autostrada kirtome salą pusiau, pasiekdami Kataniją. O tada leidomės žemyn, aplankydami Sirakūzus, Ragusą, Agrigento, Marsalos miestus ir mažesnius miestukus pakeliui. Nakvynės, kaip tikri turistai, kaskart ieškodavome vis kitame mieste. Šis potyris labai įdomus - taip ir itališkai pramoksti, ir mašiną priparkuoji neįsivaizduojamo siaurumo gatvelėje, ir su barmenais pabendrauji, kurie yra tikros vaikščiojančios nekilnojamo turto agentūros :) Etnos ugnikalnis vertas atskiro išsamaus aprašymo. Juk ne kiekvieną dieną tenka po kojomis jausti kunkuliuojančios žemės gelmių jėgą ir suvokti jos enegriją. Įspūdį sustiprina apsilankymas 2500 metrų aukštyje, bet dar ne pačioje Etnos viršūnėje (mat šiemet ji buvo pakankamai aktyvi, tad pakilti negalėjome, o mums grįžus namo, po geros savaitės pasirodo ji iš tiesų „prašneko“ ir vėl išsiveržė). Temperatūrų skirtumas Etnos papėdėje ir užkilus į viršų svyruoja nuo +25 iki +3, tad teko apsirengti visus turėtus šiltesnius drabužius. Žavus potyris kelionėse – bendravimas su žmonėmis. Visiškai nepažįstamais, kartais net nekalbančiais tau suprantama kalba, turinčiais šiek tiek kitokį pasaulio supratimą. Štai vieną šeštadienį užklystame į nedidelį žvejų miestelį, kuriame vyksta vestuvės. Visas miestelis laukia pasirodančios jaunosios, smalsaudami prisėdame ant suoliuko ir mes. Šalia prisėda 87 metų močiutė, kuri italų greitakalbe beria savo išmintį ir prisiminimus. Nieko nesuprantam, bet linksime galvom ir toks stiprus bendrumo jausmas apima. Kitas bendravimo ir šalies pažinimo būdas – prisijungti prie Couchsurfing bendruomenės (tarptautinis tinklas, vienijantis keliautojus ir jų lankomas vietines bendruomenes). Taip interneto pagalba galima ne tik susirasti naujų draugų, gauti nemokamą nakvynę, bet ir pamatyti neturistines vietas ir kitu kampu susipažinti su nauju miestu. Romoje susipažinome su Domenico, kuris mielai pabuvo mūsų gidu ir parodė naktinę Romą. Ekskursiją užbaigėme sočia vakariene už 10 eurų vienoje siauroje gatvelėje pasislėpusiame restorane, kuriame dirba jo pusbrolis. Tenka pripažinti, jog tik vietiniai tikrai žino, kur parduodami skaniausi ledai ar geriausias espreso. Beje, apie maistą. Be jo italų gyvenimas tiesiog neįsivaizduojamas. Maistas čia atskira tradicija, savotiška religija. Jo daug, jis skanus ir jį valgyti yra tiesiog ritualas – šeimos, draugai susirenka namuose arba miesto restoranuose ir keletą valandų valgo ir bendrauja. Puiki tradicija, tik gal to maisto kiek per daug mano menko tūrio skrandžiui. Svarbu žinoti, jog vakarienė čia prasideda kiek vėliau nei mums įprasta – apie 20 ar 21 valandą, tad jei nenorite restorane liūdnai sėdėti vieni, planuokite vėlyvą vakarienę. Na o sekmadienį išvis daug kas nedirba, tad turėkit tą omeny, norėdami pavalgyti, rasti nakvynę ar apsipirkti. Dar galima būtų parašyti apie svetingus hostelių šeimininkus, žavią italų verslumo gyslelę, chaotiškas vairavimo taisykles, elegantiškus vyrus, mamų sijonų nenorinčius paleisti italų vaikinus... Tiek ispūdžių į kelionių stalčiuką prisikroviau per savaitę. O prisiminsiu ilgai. Ciao! Viltė

„Ryanair“ didina mokestį už bagažą

Viena lietuvių mėgiamiausių pigių skrydžių oro linijų bendrovių „Ryanair“ nuo 2011 m. gruodžio 15 d. didina mokestį už registruotą bagažą. Jo kaina padidės 5 EUR/GBP.



Be to, „Ryanair“ skatina keleivius susimokėti už bagažą iš anksto, o ne atvykus į oro uostą. Todėl gerokai padidins ir oro uostuose mokamą mokestį už registruotą bagažą mažiausiai 25 EUR/GBP - iki 60 EUR/GBP už 15 kg lagaminą. O vasaros sezonu ir kalėdiniu laikotarpiu kaina didės iki 100 EUR/GBP už 15 kg lagaminą. Ne kelionių piko metu, spalio – lapkričio mėnesiais, iš anksto mokant už registruotą bagažą mokestis išliks nepasikeitęs – 15 EUR/GBP.



Pigių skrydžių bendrovė „Ryanair“ šios priemonės imasi todėl, kad nori paskatinti keleivius keliauti tik su rankiniu bagažu (iki 10 kg). Tad primename patarimus, kaip keliauti tik su rankiniu bagažu.



Svarbi žinia, jog nuo 2012 m. pradžios aviakompanija padidins ir mokestį už pakartotiną įlaipinimo kortelės atspausdinimą 20 EUR/GBP - iki 60 EUR/GBP. Teigiama, jog šios paslaugos prireikia tik 1% visų „Ryanair“ keleivių, kurie, nepaiso priminimų elektroniniu paštu ir neatsispausdina įlaipinimo kortelių, kurias privaloma turėti su savimi oro uoste prieš skrydį. Tad nepamirškite užsiregistruoti skrydžiui, atsispausdinti įlaipinimo kortelę ir laiku atvykti į oro uostą :) Būkite atidūs!

Keliavimas tik su rankiniu bagažu

Gebėjimas išsiversti su nedaug daiktų yra vertybė ir didelis privalumas. Ypač keliaujant, ypač šiais laikais.



Dėl įvairiausių priežasčių aviakompanijos stengiasi rasti papildomų būdų užsidirbti. Tos papildomos pajamos dažniausiai gaunamos iš įvairiausių mokesčių, kuriuos privalo sumokėti keleiviai. Vienas iš tokių mokesčių – už viršytą leistino bagažo svorį arba užsakomą registruoto bagažo gabenimą.



Pigių skrydžių oro linijų, pvz., Ryanair, bagažo registracija internetu savarankiškai gali kainuoti gerokai mažiau nei oro uoste prieš pat skrydį. Tad naudingas patarimas tiems, kurie ruošiasi keliauti su registruotu bagažu: užregistruokite bagažą iš anksto. Keleivių apklausos parodė, jog apie 75% keliautojų ateityje ketina keliauti tik su rankiniu bagažu ir beveik vien dėl to, kad galėtų išvengti minėtų papildomų mokesčių



Ar iš tiesų įmanoma keliauti tik su rankiniu bagažu?

Taip, tikrai įmanoma. Svarbiausia yra gudriai ir apgalvotai supakuoti savo mantą.



Pirmiausia, pasitikrinkite, ar jūsų turimas lagaminas ar rankinė neviršija leistinų išmatavimų. Tai priklauso nuo oro linijų taisyklių, tačiau dažniausiai rankinis bagažas negali viršyti šių ribų - apie 56x45x25 cm. Rinkdamiesi lagaminą atkreipkite dėmesį, kad jis atitiktų reikalavimus ir nebūtų per sunkus (dažnai minkštos rankinės yra lengvesnės nei įprasti lagaminai), nes rankinis bagažas paprastai gali siekti iki 10 kg. Į aviakompanijų Ryanair ir Wizzair aviabilietų kainą įskaičiuotas rankinis bagažas (1 bagažo vienetas iki 10 kg), kurį nešatės su savimi į lėktuvo saloną. Rankinis bagažas – 1 bagažo vienetas iki 10 kg. Rankinio bagažo išmatavimai negali viršyti 55x40x20cm.



Antra, pasitikrinkite, ar jūsų bagaže nėra draudžiamų vežti daiktų. Jau kurį laiką dauguma taisyklių reikalauja visus skysčius vežti ne didesniuose nei 100 ml talpos buteliukuose, įdėtus į peršviečiamus plastikinius maišelius (ne didesnius nei 1 l talpos). Tačiau tai neturėtų būti problema – juk higienos reikmenų galima įsigyti bet kur.



Gyvybiškai svarbūs vaistai rankiniame bagaže gali būti gabenami ir didesniais kiekiais, tik būtina turėti pažymą iš gydytojo. Aštrūs daiktai draudžiami, todėl atsisakykite sulenkiamojo peiliuko ir atvykę į vietą įsigykite pigų virtuvinį peilį - jis puikiai tiks maistui ruošti, virvei nupjauti, ką nors atidaryti. Beje, labai praktiškai ir originaliai galima panaudoti bekvapį dantų siūlą – juo puikiai supjaustysite sūrį.



Išsirengėte į kelionę, kuri reikalauja daug įrangos? Kalnų žygiai, stovyklavimas, slidinėjimas? Galite keliauti su rankiniu bagažu, o visą reikiamą įrangą įsigyti ar išsinuomoti vietoje. Tokiu būdu prisidėsite prie vietos ekonomikos kėlimo, tačiau išvengsite papildomų mokesčių už bagažą, kurio jums nereikės visos kelionės metu.



Atminkite, kad kūdikiams nepriskiriamas joks bagažas, išskyrus vežimėlį (gabenamas nemokamai). Vaikų vežimėliai registruojami su kitu bagažu ir gabenami nemokamai, jei biliete nurodyta, kad lėktuvu keliauja kūdikis. Jei kūdikis nekeliauja, šie daiktai gabenami tik kaip specialusis bagažas už papildomą mokestį.



Maisto produktai rankiniame bagaže

ES šalyse maistą vežti rankiniame bagaže galima. Tačiau atsiminkite, kad egzistuoja rankinio bagažo apribojimai, tad labai daug įsidėti tiesiog nepavyks. Svarbu pabrėžti, jog kai kuriose šalyse, pvz., Prancūzijoje, sūris gali būti laikomas "geliu" ar "pasta", o tai yra skysčiai, kuriems taikomi 100 ml apribojimai.

Keleiviai iš Europos Sąjungai nepriklausančių šalių į ES negali bagaže įsivežti mėsos, pieno ar jų produktų. Išimtis taikoma įvežant įvežant iki 10 kg tokių produktų asmeninėms reikmėms iš Kroatijos, Farerų salų, Grenlandijos ir Islandijos.



Ne ES šalyse, pvz., Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Japonijoje ar JAV, maisto produktai bagaže nepripažįstami, tad juos gali tekti arba suvalgyti, arba išmesti. Vaisiai ir daržovės laikomi greitai gendančiais produktais, o tokių produktų nei rankiniame bagaže vežti negalima.



Skysčiai pirkti "Duty Free" prekyvietėse į lėktuvo saloną įleidžiami, tačiau skrendant su rankiniu bagažu jie turi tilpti į jūsų lagaminą/kuprinę ar kito tipo kelionės krepšį.



Svarbiausia taisyklė gabenant maistą lėktuvu - jis turi būti gerai supakuotas, kad nesugadintų kito bagažo, neskleistų kvapo. Jei abejojate dėl maisto produkto, tiesiog pasitikrinkite šalies, į kurią keliaujate muitinės internetinį puslapį.



Tabako gaminiai, cigaretės rankiniame bagaže

Kiekviena valstybė nustato skirtingą kiekį tabako gėrybių, kurias gali gabenti keleivis. Svarbiausia galiojanti taisyklė - šie daiktai turi būti skirti asmeniniam vartojimui, t.y. keleivis jų neketina perparduoti. Jei cigarečių ir kitų panašių prekių vežatės daugiau, jums gali tekti įrodyti, kad jos skirtos tik asmeniniam vartojimui paprašant įsigijimo dokumentų, teiraujantis viešnagės laikotarpio, leistino kiekio viršijimo priežasčių. Nesugebėjus įrodyti, cigaretės ir kiti tabako gaminiai bus konfiskuojami.



ES valstybių nustatytas orientacinis leidžiamas kiekis negali būti didesnis kaip:

• 800 cigarečių,

• 400 cigarilių,

• 200 cigarų,

• 1 kg tabako.



Tačiau atkreipiame dėmesį į tai, kad kiekviena tiek Europos Sąjungos, tiek trečiųjų šalių valstybė gali nustatyti skirtingus asmeniniam vartojimui skirtų tabako gaminių kiekius. Informaciją apie šių gaminių kiekius galite rasti Muitinės departamento interneto puslapyje http://www.cust.lt/ arba sužinoti telefonu (8 ~ 5) 261 3027.



Kaip viską sutalpinti

Sudarykite visų būtiniausių daiktų sąrašą ir neimkite bet ko vien „dėl visa ko“. Šiuolaikiniame pasaulyje beveik viską galima įsigyti, tad neapsikraukite. Neimkite visos savo bibliotekos – išsirinkite vieną knygą ir pakeliui su kuo nors apsimainykite. Batai – griozdiškiausias daiktas, tad imkite tik vieną porą (tarkime, patogius, universalius ar sportinius batelius). Jei vis dėlto jums reikia dviejų porų, didesnius ir sunkesnius avėkite kelionės metu, o lengvesnius dėkite į bagažą. Taupydami vietą, į juos galite įdėti kokius nors sulankstytus lengvus drabužėlius ar panaudoti kaip apsaugą trapesniems/dūžtantiems daiktams. Skrydžio metu dėvėkite ir sunkesnius drabužius – paltą, striukę, bliuzoną.



Atminkite, universalūs ir įvairiai pritaikomi daiktai yra jūsų pagrindinis koziris. Nusegamos kelnės, kurias galima dėvėti kaip šortus; apklotas, kuris gali būti ir pagalvėlė; sarongas, dėvimas kaip sijonas; paplūdimio patiesaliukas ir skara ar šalikas viename ir t.t. Patartina turėti kokią nors apsaugą nuo lietaus, pvz. lietpaltį, kuriuo galima uždengti kuprinę, pasitiesti ant žemės ar net pasidaryti pastogę nuo lietaus.



Rinkitės tuos drabužius, kurie yra lengvi, greit džiūna ir dera tarpusavyje. Merginoms, norinčioms išlikti stilingomis ir gražiomis, vertėtų pasiimti keletą porų auskarų ir lengvą skarelę (ji pravers nuo saulės, vėjo ar lankantis šventyklose). Vaikinams patariama turėti nesiglamžančios medžiagos marškinėlius ir kuo universalesnius batus, kurie tiks tiek safaryje, tiek restorane.



Daiktų pakavimo mokslas (arba gudrybės)

Lankstyti daiktus (drabužius) į kvadratėlius yra blogiausias būdas – taip lieka tarpų ir drabužiai glamžosi. Vietoj to visus drabužius kartu suvyniokite. Dėkite švarkelius, marškinius, kelnes ir marškinėlius vienus ant kitų (nurodyta tvarka) ir susukite - taip nesusidarys nelygių storų vietų. Puskojinių ar kitų panašių daiktų maišelį dėkite į vidurį, o kiekvieną jų susukite ratuku.



Kiti patarimai

- Pravartu turėti svarstykles, kad prieš vykstant į oro uostą galėtumėte pasitikrinti savo bagažo svorį.

- Specialūs maišeliai ir dėklai leis taupiau ir sandariau sudėti daiktus, apsaugoti nuo galimos drėgmės. Ir svarbiausia, tai jūsų bagažo neapsunkins.

- Įsigykite specialų kelioninį rankšluostį iš viskozės.



Jei norite pasidalinti savo patirtimi ar patarimais, kaip keliauti tik su rankiniu bagažu, kaip talpiai supakuoti daiktus, parašykite el.p. daiva@zigzag.lt.

Kelionių fotografija: kaip fotografuoti žmones

	Jei pabodo įprastos, vidutinės, niekuo neypatingos nuotraukos, štai jums keletas patarimų, padėsiančių patobulinti savo įgūdžius. Žmonių fotografijos paprastai skirstomos į dvi grupes: portretus ir aplinkos portretus. Portretai – tai subjekto nuotraukos stambiu planu. Aplinkos portretuose paprastai be subjekto būna ir jį supanti aplinka, sudaranti nuotraukos kontekstą ir papildantį fotografijos idėją.
	PORTRETŲ FOTOGRAFAVIMAS Fotografuoti žmones stambiu planu kartais gali būti nelengva užduotis ar net tikras iššūkis, tačiau jei viskas pasiseks, turėsite įdomių, įsimintinų ir įspūdingų nuotraukų iš savo kelionių. Kad nuotrauka pavyktų, stenkitės padaryti taip, kad subjektas kuo daugiau užpildytų kadrą. Venkite pernelyg į akis krintančio, ryškaus, tamsaus ar šviesaus fono. Jūs siekiate, kad ryškiausias ir labiausiai žvilgsnį traukiantis objektas būtų žmogaus veidas, o ne fonas ar kitos su juo nesusijusios detalės. Svarbi taisyklė – visuomet fokusuokite į akis. Nesvarbu, jei kiti objektai nebus itin ryškūs – gerai nuotraukai svarbiausia ryškios ir aiškios akys.
	APLINKOS PORTRETAI Aplinkos portretuose yra konteksto, kuris žiūrovui suteikia papildomos informacijos apie asmenį. Šio tipo portretams neretai naudojami plataus kampo objektyvai. Tai svarbu, nes aplinka yra integrali tokios nuotraukos dalis. Šis būdas yra patogus fotografuojant judriose gatvėse ar turguose.
	GRUPĖS Žmonės renkasi į grupeles dėl įvairiausių priežasčių: laukia autobuso stotelėje, stabteli pasižiūrėti gatvės menininko pasirodymo, perka ką nors turguje ar tiesiog šiaip sau stoviniuoja dairydamiesi aplink. Geriausia tokius žmones fotografuoti taip, kaip juos matote – natūralius, nepozuojančius. Atminkite, kuo daugiau žmonių norite fotografuoti, tuo daugiau šansų, kad ne visi iš jų gerai atrodys, todėl stenkitės padaryti kuo daugiau kadrų.
	VAIKAI Dažnai fotografuoti vaikus yra lengviau ir įdomiau nei suaugusiuosius. Paprastai vaikai į objektyvą reaguoja entuziastingai ir fotografui leidžia tinkamai pasiruošti, kol jis gaus norimą rezultatą. Jei vaikai drovisi, ledus greičiau pralaušite leidę jiems žvilgtelti pro objektyvo akutę. Ypač, jei turite teleobjektyvą. Tik būkite budrūs ir geriau fotoaparatą laikykite išjungtą, nes vaikai labai smalsūs ir greit perpranta, ką reikia spausti. Jei jūsų fotoaparatas skaitmeninis, tuomet fotografijas kartu peržiūrėkite per LCD ekraną.
	KELIONIŲ BENDRAKELEIVIAI Fotografuodami draugus ar artimuosius nusiteikite taip pat rimtai ir atsakingai, kaip ir fotografuodami nepažįstamuosius. Geriausiai nuotraukos pavyks tada, kai juos fotografuosite bendraujančius su vietiniais gyventojais arba pasinėrusius ar užsiėmusius kokia nors mėgstama veikla. Taip gausite kur kas daugiau gerų kadrų nei fotografuodami juos pasyviai pozuojančius specialiai jums. Būkite paruošęs fotoaparatą, kai draugai derasi turguje, nukelia lagaminus nuo vietinio autobuso stogo ar įdėmiai apžiūrinėja šventyklų skulptūras. Tokiu būdu jūsų kelionių nuotraukos įgaus gyvumo ir nuotaikos.
	KITI PATARIMAI Geriau seksis fotografuoti, jei nors kiek būsite susipažinę su techniniais fotografijos pagrindais – taip greičiau ir lengviau priimsite tinkamus sprendimus. Kai kurie fotografai prieš fotografuodami atsiklausia, kiti – ne. Atsiklausę turėsite daugiau laiko pasirinkti tinkamą objektyvą, nustatyti reikiamus parametrus, išsirinkti fotografavimo kampą, taip pat, jei reikia, su fotografuojamuoju asmeniu pasitarti. Turi daugiau patarimų? Pasidalink jais su kitais keliautojais. Rašyk daiva@zigzag.lt.

Žiemos kurortai, pasiekiami traukiniu

Į Europą nenumaldomai artėja baltasis sezonas, tad žiemos mylėtojai, slidinėjimo bei snieglenčių mėgėjai jau ruošiasi žiemos atostogoms. Neatsiliekame ir mes kviesdami pradėti planuoti atostogas kalnuose. Šįsyk norime priminti, jog kalnų kurortus galima pasiekti ir puikiai išplėtotu Europos geležinkelių tinklu. Kodėl verta išmėginti kelionę traukiniais? - Kelionė traukiniu greita, patikima, saugi ir nebrangi. - Europos traukinių tinklas pasaulyje labiausiai išplėtotas. - Traukiniai važiuoja dažnai ir tiksliai pagal tvarkaraštį. - Traukinių stotys yra šalia didžiausių Europos oro uostų. - Greitieji traukiniai jungia didžiausių miestų centrus. - Geležinkelių transportas mažiausiai kenkia aplinkai. - Be to, traukiniai važiuoja bet kokiu oru. Anksčiau pristatėme 5 TOP kryptis slidinėjimui, pasiekiamas traukiniu. Jūsų dėmesiui dar daugiau krypčių, vedančių į ne prastesnius žiemos pramogų kurortus, kurias galėsite patogiai pasiekti traukiniais. Winterberg, Vokietija Sezonas: gruodžio vid. – kovo pab. Aukščiausia viršukalnė: Kahler Asten, 842 m Sudėtingumas: pradedantiesiems – pramokusiems Keltuvų kainos: 1 d. – 26 EUR, 2 d. – 45 EUR, 3 d. – 60 EUR Siūlomi traukinių pasai: InterRail Germany Pass, InterRail Global Pass Winterberg yra Sauerland regione. Tai puikus kurortas, norintiems dieną ar dvi pasimėgauti žiemos sporto džiaugsmais. Šios trasos ypač tinka pradedantiesiems ir kiek pramokusiems. 21 keltuvas aptarnauja 15 km trasų. Be to, regione yra pakankamai daug nebrangių nakvynės namų ir viešbučių. TRAUKINIU. Skiliftkarussell keltuvas yra vos už 20 min kelio pėsčiomis nuo pagrindinės Winterberg traukinių stoties. Bansko, Bulgarija Sezonas: gruodžio vid. – gegužės vid. Aukščiausia viršukalnė: Vihren, 2914 m Sudėtingumas: pramokusiems - pažengusiems Keltuvų kainos: 1 d. – 42 EUR, 2 d. – 87 EUR, 3 d. – 130 EUR Siūlomi traukinių pasai: InterRail Bulgaria Pass, InterRail Global Pass, Balkan Flexipass Žiemos atostogoms pasirinkę Bansko šlaitus liksite patenkinti. Nepaisant to, kad Bansko negali būti lyginamas su Alpėms, Bulgarija tikrai turi didelį kokybiškų ir vaizdingų trasų pasirinkimą. Bansko keltuvų pasas leidžia naudotis 75 km trasų, daugiausia raudonos ir mėlynos (yra kelios juodos) spalvos lygio. Visą reikiamą įrangą galima nuomotis vietoje, todėl jos nereikia gabentis su savimi. Žavingas Bansko miestelis turi didelį apgyvendinimo bei platų restoranų, tiekiančių tradicinės Bulgarijos virtuvės patiekalų, pasirinkimą. TRAUKINIU. Traukiniai važiuoja iki Bansko centro, iš kurio patogus susisiekimas iki kalnų. Tryvann Winter Park, Oslas, Norvegija Sezonas: gruodis – balandis Aukščiausia viršukalnė: 523 m Sudėtingumas: visiems Keltuvų kainos: 1 d. – 51 EUR, 2 d. – 83 EUR, 3 d. – 117 EUR Siūlomi traukinių pasai: InterRail Norway Pass, InterRail Global Pass Šis parkas yra vos 20 min. kelio nuo Oslo, tad yra patogus slidininkams ir snieglentininkams, neturintiems daug laiko tolimai ir ilgai kelionei. Tryvann Winter Park turi 18 šlaitų, 11 keltuvų, be to, čia yra snieglenčių parkas su turėklais, kliūtimis, vamzdžiais triukų mėgėjams. Trasos apšviestos, tad čia galima slidinėti iki 10 val. vakaro. Visą įrangą ir drabužius galima išsinuomoti vietoje. TRAUKINIU. Norint pasiekti Tryvann Winter Park, reikia važiuoti metro 1 nr. link Frognerseteren, išlipti Voksenkollen stotelėje ir iš čia važiuoti maršrutiniu autobusu iki parko. Sierra Nevada, Granada, Ispanija Sezonas: gruodis – balandis Aukščiausia viršukalnė: Mulhacen, 3481 m Sudėtingumas: visiems Keltuvų kainos: 1 d. – 44 EUR, 2 d. – 87 EUR, 3 d. – 124 EUR Siūlomi traukinių pasai: InterRail Spain Pass, InterRail Global Pass Sierra Nevada yra piečiausias Europos slidinėjimo kurortas, įsikūręs tarp Granados ir Almerijos. Andalūzija gali didžiuotis saulėtomis žiemomis, tad greičiausiai jums nuskils slidinėti po žydru giedru dangumi. Keltuvų pasas leidžia naudotis 20 keltuvų, kurie jungia 100 km trasų. Žavingas Granados miestas yra už 70 km ir čia galima rasti nebrangių apgyvendinimo pasiūlymų. Visą įrangą galima išsinuomoti kurorte. TRAUKINIU. Artimiausia traukinių stotis yra Granadoje. Iš Granados pagrindinės autobusų stoties į Sierra Nevadą reguliariai vyksta maršrutiniai autobusai. Saalbach-Hinterglemm, Austrija Sezonas: gruodis – balandis Aukščiausia viršukalnė: Schattberg West, 2096 m Sudėtingumas: visiems Keltuvų kainos: 1 d. – 43,5 EUR, 2 d. – 84 EUR, 3 d. – 120,5 EUR Siūlomi traukinių pasai: InterRail Austria Pass, InterRail Global Pass, European East Pass Aplankykite vieną geriausių Austrijos slidinėjimo kurortų Saalbach slėnyje Piznau regione. Keltuvų pasas suteikia galimybę patogiai pasiekti 3 pagrindines trasas regione: Saalbach, Hinterglemm ir Leogang. Adrenalino mėgėjams įrengti 2 snieglenčių parkai (Hinterglemm ir Leogang) su turėklais ir kliūtimis. Be to, šis kurortas garsėja gyvybingu aprés-ski gyvenimu vos tik saulė pasislepia už kalnų. TRAUKINIU. Norint pasiekti Hinterglemm, traukiniu reikia vykti iki Salzburgo arba Miuncheno, o iš jų – į kurortą. Chamonix-Mont Blanc, Prancūzija Sezonas: gruodis – balandis Aukščiausia viršukalnė: Aiguille du Midi, 3842 m Sudėtingumas: pramokusiems - pažengusiems Keltuvų kainos: 1 d. – 42 EUR, 2 d. – 79 EUR, 3 d. – 116 EUR Siūlomi traukinių pasai: InterRail France Pass, InterRail Global Pass Chamonix, įsikūręs Mont Blanc papėdėje, yra Europos kalnų pažiba, iššūkis net ir patiems geriausiems slidininkams. Yra 2 slidinėjimo pasai, kurie pasirenkami pagal tai, kiek norima pasiekti iš visų 108 km trasų. Miestelyje rasite visko, ko jums gali prireikti – nuo įrangos nuomos ir slidinėjimo prekių parduotuvių iki puikių barų ir restoranų. Be to, miestelyje yra platus apgyvendinimo pasirinkimas, įskaitant HI jaunimo nakvynės namus Les Pelerins. TRAUKINIU. Galima važiuoti iš Liono, išlipti Chamonix-Mont Blanc traukinių stotyje, iš kur greitai pasieksite Chamonix centrą. Na, o jeigu slidinėjimo kurortai nerūpi, bet vis tiek žiemą labai mylite, primename, kad ir Suomijoje galima keliauti patogiais traukiniais. O šalį aplankyti žiemą verta nes: ten gyvena tikras Kalėdų Senelis, galima važinėtis elnių ir šunų kinkiniais, dangų puošia šiaurinės pašvaistės, daugybė plotų nepaliestos gamtos ir sušilti visada galima tikroje suomiškoje saunoje. Daugiau apie keliavimą traukiniais Suomijoje ČIA. Jei manai, kad reikia įtraukti dar daugiau žiemos kurortų, pasiekiamų traukiniais, parašyk daiva@zigzag.lt.

Apie Turkiją, nekalbančią turistų kalba

Pasigirdamas, kad neseniai lankeisi Turkijoje, tūlo lietuvio dabar turbūt jau nebenustebinsi: juk vis dažniau kalbama, kad ten pailsėti kainuoja pigiau negu vasarą Palangoje. Be to, Turkija iš tiesų sužavi savo šiltumu, atvirumu ir draugiškumu, galų gale, egzotiškais kraštovaizdžiais, saulėtais paplūdimiais ir, žinoma, mažomis kainomis. Deja, daugeliui (netgi dažnam turkui) ši šalis čia ir baigiasi: Stambulas, Ankara, Antalija ir dar keli vardai. Štai aš norėčiau papasakoti apie tą truputį kitokią, retam matytą, Turkiją. Įsivaizduokite miestą, šaldyte užšaldžiusį ilgaamžę ir labai spalvingą istoriją, kultūrą ir tradicijas, išsaugojusį senovinius reliktus, organiškai įmaišiusį juos į šiuolaikinį gyvenimą, ir tarp savo sienų priglaudusį daugiakultūrę žmonių minią. Ko gero pirmiausiai į galvą šauna Stambulo vardas? Tačiau įspūdžiais pasidalinti trokštu apie visiškai kitokį, veltui be dėmesio paliekamą miestą – Dijarbakyrą (turk. Diyarbakır), esantį Turkijos pietryčiuose. Miestas, dabar priklausantis Turkijai, kadaise buvo Kurdistano dalis, todėl yra vadinamas kurdų kraštu. Čia taip pat glaudžiasi visai nemažai armėnų. Skirtingi žmonės formavo labai savitą miesto veidą: be tradicinių Turkijai mečečių, rasime ir buvusią reformatų bažnyčią, kurioje dabar įsikūręs dienos centras moterims (audžiančioms tradicines šilkines skaras ir rišančioms įmantrius kilimus), keletą katalikiškų maldos namų, paverstų islamiškais, o eidami gatve išgirsime ne tik oficialią turkų kalbą, bet ir indoeuropietiškąją kurdų. Pirmas įspūdis apie Dijarbakyrą – labai prieštaringas. Viena vertus, gyvenimas tiesiog verda: čia, kaip turbūt visoje Turkijoje, daug triukšmo, lėkimo, gyvybės, kvapų ir spalvų. Gatvėse visi važiuoja ir eina, vietiniu įpratimu, kaip kam patogu, aplinkui laksto katės, šunys, daug vaikų, pro šalį plūsta įvairiaspalvė minia, praeina jaunuolis, ant galvos nešantis bandeles ir garsiai apie jas šaukiantis visiems, pravažiuoja vaisių pardavėjai, iš turgaus plūsta įvairūs maisto, prieskonių, kvepalų aromatai, derybų garsai, reklaminiai šūkiai, vilionės, o kažkur gatvėj suskamba kurdiškos ar turkiškos dainos melodija arba vyrų, gurkšnojančių arbatą ir žaidžiančių kortomis (ar kitus žaidimus), azartiški balsai. Tačiau viskas tik kurdiškai arba turkiškai – verda „savose sultyse“. Miestas garsėja antra pagal ilgį pasaulyje gynybine siena (po Didžiosios Kinų sienos) – Sur, vienu iš didžiausių šalyje Dicle („Tigro“) universitetu, arbūzų festivaliu, vykstančiu vasarą, kurio metu didžiausi vaisiai išskobiami tam, kad juose galėtų fotografuotis vaikai, įstabiai gražiais statiniais, šventyklomis ir daugybe kitų įdomių istorinių reliktų. Ir visgi jį galima palyginti su miegančiąja gražuole: atrodo, tarsi jis lauktų, kol bus pažadintas. Turistų čia nėra arba tik vienas kitas, dažniausiai atvykęs pagal mainų programą mokytis arba dirbti universitete, nes kelionių, ekskursijų ar pan. infrastruktūra tiesiog neišvystyta. Savotiškai tokia „terra incognita“ masina abi puses. Nedažnai matydami turistus, o dar tokius šviesius, kokie yra dauguma lietuvių, Dijarbakyro gyventojai, atrodo, apimti kažkokio sumišimo, susidomėjimo ir atkaklumo mišinio, bando kalbinti, kviesti užsukti į mažas prieskonių ar saldumynų krautuvėles, siūlo arbatą (juodąją çay), turkišką arba kurdišką kavą (pirmoji – itin savito skonio, aštri, karti ir šiek tiek saldi vienu metu, antroji – saldesnė, tačiau taip pat egzotiška). Tiesa, turbūt daugiausiai, ką galima išgirsti angliškai, yra „What is your name?“ arba „Where are you from?“: to nuoširdžiai klausia vaikai, pribėgę gatvėje ir bandydami įsikibti limpančia nuo saldumynų ranka į tavąją, taip pat ir vyresni žmonės, staigiai vieni su kitais susišnibždėję, kaip šią frazę reikia ištarti. Visiems įdomu, tarsi susirinkus į spektaklį. Beje, nors angliškai šnekama tikrai nedaug, o ir turbūt nedažnai būna su kuo, bet poreikis yra: mieste matėme smagias iškabas – „English first“ ir „Free internet for tourists“. Kita vertus, tas dėmesys, kuriuo nepažįstamuosius tame mieste apipila, yra labai nuoširdus ir užburiantis. Galima kone fiziškai jausti, kaip žmonės nori dalintis patirtimi, mintimis, savo darbo vaisiais ir idėjomis, istorijomis apie miestą. Būdama ten jaučiausi kaip koks nors Kolumbas, vaikštantis dar niekieno, tik vietinių gyventojų, nemindytomis gatvėmis, alsuojančiomis šimtmečių ar net tūkstantmečių autentika, gėriau į save visus kvapus, garsus ir spalvas (kurių be galo daug ir pačių įvairiausių!), bandydama įsidėmėti, nes jaučiau, kaip tai auga ir įkvepia. Nesu linkusi kalbėti apie priežastis, kodėl miestas kone tyčia užmirštamas – dauguma jų yra politinės ir gana skaudžios, susijusios su kurdų padėtimi Turkijoje. Tačiau atrasti šį užmirštą gražuolį iš tiesų verta. Juk čia, galima sakyti, yra civilizacijos lopšys (mieste teka Tigro upė), čia rasime daug senosios europietiškos kultūros reliktų (nepaisant to, kad sritis azijinėje Turkijos dalyje!) ir jausmą, kad aplink vaikšto protėvių dvasios. Dijarbakyr ne tik atrasti, bet prisijaukinti yra nesunku ir smagu. Kurdų kalba, būdama viena iš indoeuropietiškųjų, gana artima lietuvių kalbai. Todėl, pavyzdžiui, gatvėje galima pasakyti „şeş“ (tariama „šeš“, reiškia „šeši“) arba „du“, „tu“ (reiškia tą patį, ką ir liet. žodžiai), „penç“ (penki), o jeigu jūsų paklaustų, ar žinote (suprantate) kurdų kalbą („Tu Kurmancî zanî?“), atsakyti „Ez kurmancî nizanim“ („Aš kurdiškai nesuprantu“) arba „Ez kurmancî zanim“ („Aš kurdiškai suprantu“). Tai, be jokių abejonių, sušildys ir jus, ir pašnekovą, nuties tokį tvirtą ir ilgaamžį tiltą tarp dviejų skirtingų kultūrų žmonių, koks yra pačiame Dijarbakyre (vadinamasis „Dešimties akių“, pagal dešimt arkų, tiltas). Domėjimasis miestu iš tiesų atveria duris į jo gyventojų širdis. Buvau ten tik savaitę, tačiau išmokau šokti tradicinį šokį, vienoje parduotuvėje ant galvos iš skaros pardavėjas surišo tradicinį apdangalą, draugams teko išbandyti ir visą tradicinį kostiumą (o tokio smagaus įvykio aplink sustojo pažiūrėti krūva į turgų užsukusių vietinių žmonių). Derėtų pridurti, kad mus jungia ne tik kalba, bet ir trispalvė: geltona, žalia ir raudona taip pat yra ir kurdų spalvos; į tokią atributiką Dijarbakyre daugeliu atvejų reaguojama labai šiltai. (Kita vertus, toje „kitoje“, turistinėje Turkijos dalyje, geriau pasisaugoti ir jos nedemonstruoti.) Štai taip trumpai apie kiek turistų kalba nekalbančią Turkiją, rečiau matomą, tačiau nemažiau galinčią parodyti. Dijarbakyras – tarsi auksas, žibantis pelenuose, gali atverti mums labai prieštaringą (su šalia derančiu skurdu ir turtu, politiniais suvaržymais ir nevaržomai trykštančia žmogiška šiluma, priešingų religijų ir kultūrų reliktų draugyste) turkišką peizažą, tereikia bandyti jį pastebėti. Lina