Kelionių fotografija: kaip fotografuoti žmones

	Jei pabodo įprastos, vidutinės, niekuo neypatingos nuotraukos, štai jums keletas patarimų, padėsiančių patobulinti savo įgūdžius. Žmonių fotografijos paprastai skirstomos į dvi grupes: portretus ir aplinkos portretus. Portretai – tai subjekto nuotraukos stambiu planu. Aplinkos portretuose paprastai be subjekto būna ir jį supanti aplinka, sudaranti nuotraukos kontekstą ir papildantį fotografijos idėją.
	PORTRETŲ FOTOGRAFAVIMAS Fotografuoti žmones stambiu planu kartais gali būti nelengva užduotis ar net tikras iššūkis, tačiau jei viskas pasiseks, turėsite įdomių, įsimintinų ir įspūdingų nuotraukų iš savo kelionių. Kad nuotrauka pavyktų, stenkitės padaryti taip, kad subjektas kuo daugiau užpildytų kadrą. Venkite pernelyg į akis krintančio, ryškaus, tamsaus ar šviesaus fono. Jūs siekiate, kad ryškiausias ir labiausiai žvilgsnį traukiantis objektas būtų žmogaus veidas, o ne fonas ar kitos su juo nesusijusios detalės. Svarbi taisyklė – visuomet fokusuokite į akis. Nesvarbu, jei kiti objektai nebus itin ryškūs – gerai nuotraukai svarbiausia ryškios ir aiškios akys.
	APLINKOS PORTRETAI Aplinkos portretuose yra konteksto, kuris žiūrovui suteikia papildomos informacijos apie asmenį. Šio tipo portretams neretai naudojami plataus kampo objektyvai. Tai svarbu, nes aplinka yra integrali tokios nuotraukos dalis. Šis būdas yra patogus fotografuojant judriose gatvėse ar turguose.
	GRUPĖS Žmonės renkasi į grupeles dėl įvairiausių priežasčių: laukia autobuso stotelėje, stabteli pasižiūrėti gatvės menininko pasirodymo, perka ką nors turguje ar tiesiog šiaip sau stoviniuoja dairydamiesi aplink. Geriausia tokius žmones fotografuoti taip, kaip juos matote – natūralius, nepozuojančius. Atminkite, kuo daugiau žmonių norite fotografuoti, tuo daugiau šansų, kad ne visi iš jų gerai atrodys, todėl stenkitės padaryti kuo daugiau kadrų.
	VAIKAI Dažnai fotografuoti vaikus yra lengviau ir įdomiau nei suaugusiuosius. Paprastai vaikai į objektyvą reaguoja entuziastingai ir fotografui leidžia tinkamai pasiruošti, kol jis gaus norimą rezultatą. Jei vaikai drovisi, ledus greičiau pralaušite leidę jiems žvilgtelti pro objektyvo akutę. Ypač, jei turite teleobjektyvą. Tik būkite budrūs ir geriau fotoaparatą laikykite išjungtą, nes vaikai labai smalsūs ir greit perpranta, ką reikia spausti. Jei jūsų fotoaparatas skaitmeninis, tuomet fotografijas kartu peržiūrėkite per LCD ekraną.
	KELIONIŲ BENDRAKELEIVIAI Fotografuodami draugus ar artimuosius nusiteikite taip pat rimtai ir atsakingai, kaip ir fotografuodami nepažįstamuosius. Geriausiai nuotraukos pavyks tada, kai juos fotografuosite bendraujančius su vietiniais gyventojais arba pasinėrusius ar užsiėmusius kokia nors mėgstama veikla. Taip gausite kur kas daugiau gerų kadrų nei fotografuodami juos pasyviai pozuojančius specialiai jums. Būkite paruošęs fotoaparatą, kai draugai derasi turguje, nukelia lagaminus nuo vietinio autobuso stogo ar įdėmiai apžiūrinėja šventyklų skulptūras. Tokiu būdu jūsų kelionių nuotraukos įgaus gyvumo ir nuotaikos.
	KITI PATARIMAI Geriau seksis fotografuoti, jei nors kiek būsite susipažinę su techniniais fotografijos pagrindais – taip greičiau ir lengviau priimsite tinkamus sprendimus. Kai kurie fotografai prieš fotografuodami atsiklausia, kiti – ne. Atsiklausę turėsite daugiau laiko pasirinkti tinkamą objektyvą, nustatyti reikiamus parametrus, išsirinkti fotografavimo kampą, taip pat, jei reikia, su fotografuojamuoju asmeniu pasitarti. Turi daugiau patarimų? Pasidalink jais su kitais keliautojais. Rašyk daiva@zigzag.lt.

Žiemos kurortai, pasiekiami traukiniu

Į Europą nenumaldomai artėja baltasis sezonas, tad žiemos mylėtojai, slidinėjimo bei snieglenčių mėgėjai jau ruošiasi žiemos atostogoms. Neatsiliekame ir mes kviesdami pradėti planuoti atostogas kalnuose. Šįsyk norime priminti, jog kalnų kurortus galima pasiekti ir puikiai išplėtotu Europos geležinkelių tinklu. Kodėl verta išmėginti kelionę traukiniais? - Kelionė traukiniu greita, patikima, saugi ir nebrangi. - Europos traukinių tinklas pasaulyje labiausiai išplėtotas. - Traukiniai važiuoja dažnai ir tiksliai pagal tvarkaraštį. - Traukinių stotys yra šalia didžiausių Europos oro uostų. - Greitieji traukiniai jungia didžiausių miestų centrus. - Geležinkelių transportas mažiausiai kenkia aplinkai. - Be to, traukiniai važiuoja bet kokiu oru. Anksčiau pristatėme 5 TOP kryptis slidinėjimui, pasiekiamas traukiniu. Jūsų dėmesiui dar daugiau krypčių, vedančių į ne prastesnius žiemos pramogų kurortus, kurias galėsite patogiai pasiekti traukiniais. Winterberg, Vokietija Sezonas: gruodžio vid. – kovo pab. Aukščiausia viršukalnė: Kahler Asten, 842 m Sudėtingumas: pradedantiesiems – pramokusiems Keltuvų kainos: 1 d. – 26 EUR, 2 d. – 45 EUR, 3 d. – 60 EUR Siūlomi traukinių pasai: InterRail Germany Pass, InterRail Global Pass Winterberg yra Sauerland regione. Tai puikus kurortas, norintiems dieną ar dvi pasimėgauti žiemos sporto džiaugsmais. Šios trasos ypač tinka pradedantiesiems ir kiek pramokusiems. 21 keltuvas aptarnauja 15 km trasų. Be to, regione yra pakankamai daug nebrangių nakvynės namų ir viešbučių. TRAUKINIU. Skiliftkarussell keltuvas yra vos už 20 min kelio pėsčiomis nuo pagrindinės Winterberg traukinių stoties. Bansko, Bulgarija Sezonas: gruodžio vid. – gegužės vid. Aukščiausia viršukalnė: Vihren, 2914 m Sudėtingumas: pramokusiems - pažengusiems Keltuvų kainos: 1 d. – 42 EUR, 2 d. – 87 EUR, 3 d. – 130 EUR Siūlomi traukinių pasai: InterRail Bulgaria Pass, InterRail Global Pass, Balkan Flexipass Žiemos atostogoms pasirinkę Bansko šlaitus liksite patenkinti. Nepaisant to, kad Bansko negali būti lyginamas su Alpėms, Bulgarija tikrai turi didelį kokybiškų ir vaizdingų trasų pasirinkimą. Bansko keltuvų pasas leidžia naudotis 75 km trasų, daugiausia raudonos ir mėlynos (yra kelios juodos) spalvos lygio. Visą reikiamą įrangą galima nuomotis vietoje, todėl jos nereikia gabentis su savimi. Žavingas Bansko miestelis turi didelį apgyvendinimo bei platų restoranų, tiekiančių tradicinės Bulgarijos virtuvės patiekalų, pasirinkimą. TRAUKINIU. Traukiniai važiuoja iki Bansko centro, iš kurio patogus susisiekimas iki kalnų. Tryvann Winter Park, Oslas, Norvegija Sezonas: gruodis – balandis Aukščiausia viršukalnė: 523 m Sudėtingumas: visiems Keltuvų kainos: 1 d. – 51 EUR, 2 d. – 83 EUR, 3 d. – 117 EUR Siūlomi traukinių pasai: InterRail Norway Pass, InterRail Global Pass Šis parkas yra vos 20 min. kelio nuo Oslo, tad yra patogus slidininkams ir snieglentininkams, neturintiems daug laiko tolimai ir ilgai kelionei. Tryvann Winter Park turi 18 šlaitų, 11 keltuvų, be to, čia yra snieglenčių parkas su turėklais, kliūtimis, vamzdžiais triukų mėgėjams. Trasos apšviestos, tad čia galima slidinėti iki 10 val. vakaro. Visą įrangą ir drabužius galima išsinuomoti vietoje. TRAUKINIU. Norint pasiekti Tryvann Winter Park, reikia važiuoti metro 1 nr. link Frognerseteren, išlipti Voksenkollen stotelėje ir iš čia važiuoti maršrutiniu autobusu iki parko. Sierra Nevada, Granada, Ispanija Sezonas: gruodis – balandis Aukščiausia viršukalnė: Mulhacen, 3481 m Sudėtingumas: visiems Keltuvų kainos: 1 d. – 44 EUR, 2 d. – 87 EUR, 3 d. – 124 EUR Siūlomi traukinių pasai: InterRail Spain Pass, InterRail Global Pass Sierra Nevada yra piečiausias Europos slidinėjimo kurortas, įsikūręs tarp Granados ir Almerijos. Andalūzija gali didžiuotis saulėtomis žiemomis, tad greičiausiai jums nuskils slidinėti po žydru giedru dangumi. Keltuvų pasas leidžia naudotis 20 keltuvų, kurie jungia 100 km trasų. Žavingas Granados miestas yra už 70 km ir čia galima rasti nebrangių apgyvendinimo pasiūlymų. Visą įrangą galima išsinuomoti kurorte. TRAUKINIU. Artimiausia traukinių stotis yra Granadoje. Iš Granados pagrindinės autobusų stoties į Sierra Nevadą reguliariai vyksta maršrutiniai autobusai. Saalbach-Hinterglemm, Austrija Sezonas: gruodis – balandis Aukščiausia viršukalnė: Schattberg West, 2096 m Sudėtingumas: visiems Keltuvų kainos: 1 d. – 43,5 EUR, 2 d. – 84 EUR, 3 d. – 120,5 EUR Siūlomi traukinių pasai: InterRail Austria Pass, InterRail Global Pass, European East Pass Aplankykite vieną geriausių Austrijos slidinėjimo kurortų Saalbach slėnyje Piznau regione. Keltuvų pasas suteikia galimybę patogiai pasiekti 3 pagrindines trasas regione: Saalbach, Hinterglemm ir Leogang. Adrenalino mėgėjams įrengti 2 snieglenčių parkai (Hinterglemm ir Leogang) su turėklais ir kliūtimis. Be to, šis kurortas garsėja gyvybingu aprés-ski gyvenimu vos tik saulė pasislepia už kalnų. TRAUKINIU. Norint pasiekti Hinterglemm, traukiniu reikia vykti iki Salzburgo arba Miuncheno, o iš jų – į kurortą. Chamonix-Mont Blanc, Prancūzija Sezonas: gruodis – balandis Aukščiausia viršukalnė: Aiguille du Midi, 3842 m Sudėtingumas: pramokusiems - pažengusiems Keltuvų kainos: 1 d. – 42 EUR, 2 d. – 79 EUR, 3 d. – 116 EUR Siūlomi traukinių pasai: InterRail France Pass, InterRail Global Pass Chamonix, įsikūręs Mont Blanc papėdėje, yra Europos kalnų pažiba, iššūkis net ir patiems geriausiems slidininkams. Yra 2 slidinėjimo pasai, kurie pasirenkami pagal tai, kiek norima pasiekti iš visų 108 km trasų. Miestelyje rasite visko, ko jums gali prireikti – nuo įrangos nuomos ir slidinėjimo prekių parduotuvių iki puikių barų ir restoranų. Be to, miestelyje yra platus apgyvendinimo pasirinkimas, įskaitant HI jaunimo nakvynės namus Les Pelerins. TRAUKINIU. Galima važiuoti iš Liono, išlipti Chamonix-Mont Blanc traukinių stotyje, iš kur greitai pasieksite Chamonix centrą. Na, o jeigu slidinėjimo kurortai nerūpi, bet vis tiek žiemą labai mylite, primename, kad ir Suomijoje galima keliauti patogiais traukiniais. O šalį aplankyti žiemą verta nes: ten gyvena tikras Kalėdų Senelis, galima važinėtis elnių ir šunų kinkiniais, dangų puošia šiaurinės pašvaistės, daugybė plotų nepaliestos gamtos ir sušilti visada galima tikroje suomiškoje saunoje. Daugiau apie keliavimą traukiniais Suomijoje ČIA. Jei manai, kad reikia įtraukti dar daugiau žiemos kurortų, pasiekiamų traukiniais, parašyk daiva@zigzag.lt.

Apie Turkiją, nekalbančią turistų kalba

Pasigirdamas, kad neseniai lankeisi Turkijoje, tūlo lietuvio dabar turbūt jau nebenustebinsi: juk vis dažniau kalbama, kad ten pailsėti kainuoja pigiau negu vasarą Palangoje. Be to, Turkija iš tiesų sužavi savo šiltumu, atvirumu ir draugiškumu, galų gale, egzotiškais kraštovaizdžiais, saulėtais paplūdimiais ir, žinoma, mažomis kainomis. Deja, daugeliui (netgi dažnam turkui) ši šalis čia ir baigiasi: Stambulas, Ankara, Antalija ir dar keli vardai. Štai aš norėčiau papasakoti apie tą truputį kitokią, retam matytą, Turkiją. Įsivaizduokite miestą, šaldyte užšaldžiusį ilgaamžę ir labai spalvingą istoriją, kultūrą ir tradicijas, išsaugojusį senovinius reliktus, organiškai įmaišiusį juos į šiuolaikinį gyvenimą, ir tarp savo sienų priglaudusį daugiakultūrę žmonių minią. Ko gero pirmiausiai į galvą šauna Stambulo vardas? Tačiau įspūdžiais pasidalinti trokštu apie visiškai kitokį, veltui be dėmesio paliekamą miestą – Dijarbakyrą (turk. Diyarbakır), esantį Turkijos pietryčiuose. Miestas, dabar priklausantis Turkijai, kadaise buvo Kurdistano dalis, todėl yra vadinamas kurdų kraštu. Čia taip pat glaudžiasi visai nemažai armėnų. Skirtingi žmonės formavo labai savitą miesto veidą: be tradicinių Turkijai mečečių, rasime ir buvusią reformatų bažnyčią, kurioje dabar įsikūręs dienos centras moterims (audžiančioms tradicines šilkines skaras ir rišančioms įmantrius kilimus), keletą katalikiškų maldos namų, paverstų islamiškais, o eidami gatve išgirsime ne tik oficialią turkų kalbą, bet ir indoeuropietiškąją kurdų. Pirmas įspūdis apie Dijarbakyrą – labai prieštaringas. Viena vertus, gyvenimas tiesiog verda: čia, kaip turbūt visoje Turkijoje, daug triukšmo, lėkimo, gyvybės, kvapų ir spalvų. Gatvėse visi važiuoja ir eina, vietiniu įpratimu, kaip kam patogu, aplinkui laksto katės, šunys, daug vaikų, pro šalį plūsta įvairiaspalvė minia, praeina jaunuolis, ant galvos nešantis bandeles ir garsiai apie jas šaukiantis visiems, pravažiuoja vaisių pardavėjai, iš turgaus plūsta įvairūs maisto, prieskonių, kvepalų aromatai, derybų garsai, reklaminiai šūkiai, vilionės, o kažkur gatvėj suskamba kurdiškos ar turkiškos dainos melodija arba vyrų, gurkšnojančių arbatą ir žaidžiančių kortomis (ar kitus žaidimus), azartiški balsai. Tačiau viskas tik kurdiškai arba turkiškai – verda „savose sultyse“. Miestas garsėja antra pagal ilgį pasaulyje gynybine siena (po Didžiosios Kinų sienos) – Sur, vienu iš didžiausių šalyje Dicle („Tigro“) universitetu, arbūzų festivaliu, vykstančiu vasarą, kurio metu didžiausi vaisiai išskobiami tam, kad juose galėtų fotografuotis vaikai, įstabiai gražiais statiniais, šventyklomis ir daugybe kitų įdomių istorinių reliktų. Ir visgi jį galima palyginti su miegančiąja gražuole: atrodo, tarsi jis lauktų, kol bus pažadintas. Turistų čia nėra arba tik vienas kitas, dažniausiai atvykęs pagal mainų programą mokytis arba dirbti universitete, nes kelionių, ekskursijų ar pan. infrastruktūra tiesiog neišvystyta. Savotiškai tokia „terra incognita“ masina abi puses. Nedažnai matydami turistus, o dar tokius šviesius, kokie yra dauguma lietuvių, Dijarbakyro gyventojai, atrodo, apimti kažkokio sumišimo, susidomėjimo ir atkaklumo mišinio, bando kalbinti, kviesti užsukti į mažas prieskonių ar saldumynų krautuvėles, siūlo arbatą (juodąją çay), turkišką arba kurdišką kavą (pirmoji – itin savito skonio, aštri, karti ir šiek tiek saldi vienu metu, antroji – saldesnė, tačiau taip pat egzotiška). Tiesa, turbūt daugiausiai, ką galima išgirsti angliškai, yra „What is your name?“ arba „Where are you from?“: to nuoširdžiai klausia vaikai, pribėgę gatvėje ir bandydami įsikibti limpančia nuo saldumynų ranka į tavąją, taip pat ir vyresni žmonės, staigiai vieni su kitais susišnibždėję, kaip šią frazę reikia ištarti. Visiems įdomu, tarsi susirinkus į spektaklį. Beje, nors angliškai šnekama tikrai nedaug, o ir turbūt nedažnai būna su kuo, bet poreikis yra: mieste matėme smagias iškabas – „English first“ ir „Free internet for tourists“. Kita vertus, tas dėmesys, kuriuo nepažįstamuosius tame mieste apipila, yra labai nuoširdus ir užburiantis. Galima kone fiziškai jausti, kaip žmonės nori dalintis patirtimi, mintimis, savo darbo vaisiais ir idėjomis, istorijomis apie miestą. Būdama ten jaučiausi kaip koks nors Kolumbas, vaikštantis dar niekieno, tik vietinių gyventojų, nemindytomis gatvėmis, alsuojančiomis šimtmečių ar net tūkstantmečių autentika, gėriau į save visus kvapus, garsus ir spalvas (kurių be galo daug ir pačių įvairiausių!), bandydama įsidėmėti, nes jaučiau, kaip tai auga ir įkvepia. Nesu linkusi kalbėti apie priežastis, kodėl miestas kone tyčia užmirštamas – dauguma jų yra politinės ir gana skaudžios, susijusios su kurdų padėtimi Turkijoje. Tačiau atrasti šį užmirštą gražuolį iš tiesų verta. Juk čia, galima sakyti, yra civilizacijos lopšys (mieste teka Tigro upė), čia rasime daug senosios europietiškos kultūros reliktų (nepaisant to, kad sritis azijinėje Turkijos dalyje!) ir jausmą, kad aplink vaikšto protėvių dvasios. Dijarbakyr ne tik atrasti, bet prisijaukinti yra nesunku ir smagu. Kurdų kalba, būdama viena iš indoeuropietiškųjų, gana artima lietuvių kalbai. Todėl, pavyzdžiui, gatvėje galima pasakyti „şeş“ (tariama „šeš“, reiškia „šeši“) arba „du“, „tu“ (reiškia tą patį, ką ir liet. žodžiai), „penç“ (penki), o jeigu jūsų paklaustų, ar žinote (suprantate) kurdų kalbą („Tu Kurmancî zanî?“), atsakyti „Ez kurmancî nizanim“ („Aš kurdiškai nesuprantu“) arba „Ez kurmancî zanim“ („Aš kurdiškai suprantu“). Tai, be jokių abejonių, sušildys ir jus, ir pašnekovą, nuties tokį tvirtą ir ilgaamžį tiltą tarp dviejų skirtingų kultūrų žmonių, koks yra pačiame Dijarbakyre (vadinamasis „Dešimties akių“, pagal dešimt arkų, tiltas). Domėjimasis miestu iš tiesų atveria duris į jo gyventojų širdis. Buvau ten tik savaitę, tačiau išmokau šokti tradicinį šokį, vienoje parduotuvėje ant galvos iš skaros pardavėjas surišo tradicinį apdangalą, draugams teko išbandyti ir visą tradicinį kostiumą (o tokio smagaus įvykio aplink sustojo pažiūrėti krūva į turgų užsukusių vietinių žmonių). Derėtų pridurti, kad mus jungia ne tik kalba, bet ir trispalvė: geltona, žalia ir raudona taip pat yra ir kurdų spalvos; į tokią atributiką Dijarbakyre daugeliu atvejų reaguojama labai šiltai. (Kita vertus, toje „kitoje“, turistinėje Turkijos dalyje, geriau pasisaugoti ir jos nedemonstruoti.) Štai taip trumpai apie kiek turistų kalba nekalbančią Turkiją, rečiau matomą, tačiau nemažiau galinčią parodyti. Dijarbakyras – tarsi auksas, žibantis pelenuose, gali atverti mums labai prieštaringą (su šalia derančiu skurdu ir turtu, politiniais suvaržymais ir nevaržomai trykštančia žmogiška šiluma, priešingų religijų ir kultūrų reliktų draugyste) turkišką peizažą, tereikia bandyti jį pastebėti. Lina

Lapkričio-gruodžio mėn. renginiai Čekijoje

Renginiai renginukai Čekijoje! Čekija – tai šalis, kuri lankoma dėl didingų pilių, nuostabaus kraštovaizdžio, kerinčio naktinio čekiško gyvenimo, pigaus ir įvairaus čekiško alaus bei didelio vyno degustavimo centrų pasirinkimo... Ir dar! Ypatingo žavesio čekiškam gyvenimui suteikia įvairių renginių sukeliamas šurmulys. Pasaulio muzikos žvaigždžių koncertai Čekijoje 2011.11.14 Prahos O2 Arenoje pasirodys George Michael. Daugiau informacijos rasite čia >. 2011.11.15 Prahos O2 Arenoje savo vienintelį koncertą Čekijoje surengs žymus amerikiečių dainininkas, dainų autorius Lenny Kravitz. Daugiau informacijos rasite čia >. 2011.11.23 Brno mieste pasirodys Tom’as Jones’as. Daugiau informacijos rasite čia >. 2011.12.07 Prahos O2 arenoje Rihannos LOUD turo koncertas. Daugiau informacijos rasite čia >.  2011.12.10 Prahos O2 arenoje koncertą surengs ispanas Jose Carreras, vienas garsiausių tenorų. Daugiau informacijos rasite čia >.  2012.02.23 Prahoje Chris Rea pristatys naują albumą „The Santo Spirito Project“. Daugiau informacijos rasite čia >. Vyno degustacijos 2011.11.11 11:11 val. Karlšteino pilyje (Restoranas "U Jānu") rengiama Šv. Martyno vyno degustacija, keptos žąsies valgymas su raugintais kopūstais skambant cimbolų muzikai. Pagal tradiciją jauną vyną pardavinėti ir gerti galima tik nuo lapkričio 11 dienos iki Kalėdų. Šv. Martyno vynas pasižymi subtiliu vaisių aromatu, yra labai harmoningas ir gaivus. Raudonas Šv. Martyno vynas tinka prie keptos žąsies su kopūstais ir knedlikų (čekų duona). Prie keptos vištos rekomenduojama rinktis baltąjį arba rožinį vyną. Šv. Martyno vyną galima degustuoti ir daugelyje vyno rūsių, restoranuose bei viduramžių pilyse. Kam įdomu, informuojame, kad Čekijoje auginamos tokios vynuogių rūšys: Müller-Thurgau Veltlínské, Svatovavřinecké, Modrý Portugal (Blauer Portigieser). Plačiau skaitykite čia >. 2011.11.12 nuo 10 val. Zbiroho pilyje vyks Jaunojo Šv. Martyno vyno šventė. Programoje: Moravijos vynų degustacijos, keptos Šv. Martyno žąsies ragavimas, amatininkų mugė. Plačiau skaitykite čia >. 2011.11.19-20 vyno rūsiai Znojmo regione (Pietų Moravija) atvers duris vyno mylėtojams. Mieste vyraus folkloro, džiazo muzika, atvyks vyndariai iš Austrijos. Plačiau skaitykite čia >. Kalėdinės mugės ir koncertai Į Čekijoje vykstančias kalėdines muges rekomenduojame vykti išsirinkus patinkančią kelionę. 2011.11.26 – 2012.01.01 Prahos Senamiesčio aikštėje ir 2011.11.27 – 2012.01.01 Vaclavo aikštėje šurmuliuos tradicinės kalėdinės mugės. Senamiesčio aikštėje mugė veiks kasdien nuo 9 iki 19 val. Čia galima įsigyti vietinių amatininkų dirbinių, eglutės papuošimų, meduolių, žvakių bei nustebinti savo artimuosius išskirtinėmis dovanėlėmis. 2011.11.25 – 2011.12.23 kalėdinė mugė veiks Moravijos Brno mieste. 2011.11.26 - 2011.23.23 garsiame karštųjų versmių kurorte Karlovy Varuose, T.G. Masaryko prospekte rengiama kalėdinė mugė. Čia bus galima įsigyti vietinės gamybos dovanėlių, tradicinių skanėstų, medaus, dešrų. Programoje: Advento koncertai, liaudies amatų demonstracijos, „gyvoji“ prakartėlė. Doubí pilyje įsikurs Kalėdų namai. Lankytojai galės apžiūrėti ir įsigyti nuostabių eglutės papuošimų, rankų darbo papuošalų, angelų, žvakių, Advento vainikų ir kitokių grožybių. 2011.12.28 18 val. Chaire grupės, vadovaujamos Mr. Josef Krček, kalėdinis koncertas. 2011.11.27 – 2012.01.06 kalėdinė mugė vyks Česky Krumlove. 2011.11.27 aikštėje „Náměstí Svornosti“ bus įžiebta Kalėdų eglutė. Kiekvieną Advento sekmadienį miesto svečių laukia įdomi programa. 2011.12.04 Bronzos Advento sekmadienį miestą aplankys Kalėdų Senelis. 2011.12.11 Sidabro Advento sekmadienį skambės kalėdinės giesmės, o 2011.12.18 Aukso Advento sekmadienį kviečiami visi vaikai. 2011.12.03 - 2011.12.04 ir 2011.12.10 - 2011.12.11 Krivoklat pilyje lankytojų laukia tradicinė amatininkų mugė, kur bus galima įsigyti kalėdinių suvenyrų, susipažinti su tradiciniais amatais, pasigrožėti šventiniais pasirodymais. Amatininkų mugė veiks nuo 10 val. iki 17 val. Daugiau informacijos rasite čia >. 2011.12.10 - 2011.12.11 (10 - 18 val.) Advento mugėje Loket pilyje lankytojai galės susipažinti su senomis Kalėdų tradicijomis Čekijoje, įsigyti rankdarbių, įvairių kalėdinių suvenyrų, klausytis Kalėdų giesmių. Plačiau skaitykite čia >. 2011.12.15 - 2012.01.06 Jindřichův Hradec miesto muziejuje veiks tradicinės Čekijos prakartėlės „Betlém“. Pati didžiausia pasaulyje mechaninė prakartėlė eksponuojama nuo 1935 m. Darbo laikas: 8:30 - 17 val. Daugiau informacijos rasite čia >. Nuo 2011.12.18 kalėdiniai renginiai šurmuliuos Karlšteino pilyje. Pilies kiemelyje svečių laukia šokiai, muzika, bus galima įsigyti kalėdinių suvenyrų, žaislų, juvelyrinių ir medinių dirbinių, Advento vainikų ir daug kitų prekių. Plačiau skaitykite čia >. Karlštein kalėdinių prakartėlių muziejuje lankytojai gali pamatyti senų Čekijos kalėdinių prakartėlių kolekciją. Muziejuje eksponuojamos tradicinės prakartėlės, sukurtos iš įvairiausių medžiagų: medžio, cukraus, duonos. Muziejus dirba kasdien 10 - 17. val. Daugiau apie muziejų skaitykite čia >. Daugiau informacijos apie kitus Čekijos regionuose vykstančius renginius, koncertus bei šventes galite rasti čia >. Belieka išsirinkti priimtiniausią renginį, kartu pasiimti šaunią kompaniją ir ruoštis kelionei į Čekiją. Prieš kelionę rekomenduojame pasiskaityti straipsniuką apie tai, ką nemokamai galima aplankyti Prahoje. Kelionės bilietus į Čekiją greitai ir patogiai galite įsigyti http://www.zigzag.lt/ arba pasiteiravę „Zigzag Travel“ konsultantų. Smagaus laiko ir gražių įspūdžių ;)

Balkaniškasis Alter Ego

„Labas vakaras mieli žiūrovai, žinau pasiilgot manęs. Žinau kokį žada rytdienos orą, žinau apie rungtynes. Kas dedasi gyvūnijos pasauly arba kaimynų kieme, su kuo ir kiek vakarieniaujat - žinau tiesa ar ne. Kodėl tiek daug mokat už elektrą, kaip mokosi jūsų vaikai, žinau, kad .... gavot iš niekur ir niekur jūsų neleis, žinau, kas mezga be jokio patento ir iš kur gauna siūlų dažų, žinau, kas kuo dabar nepatenkintas žinau, kad tai negražu.” (Dainos teatras – “Išjunk televizorių”) Mano ego knieti parašyti Jums skanų straipsnį apie mano savaitės su trupučiu trukmės bekpeikinimą autostopu po Balkanus. Būkim biedni, bet teisingi – Jūs ten nebuvot, o aš nenoriu maitinti jus konservatų prikimštais skanėstais. Kelionių aprašymas yra šėtono išmislas. Ne kitaip. Viliuosi, kad šis straipsnis paskatins kažką susikrauti kuprines ir tempti jas patiems. Juk kaip Jums perteikti tokius dalykus kaip kad pavyzdžiui laiko pojūčio netekimą, kai, rodos, betranzuojant po 40 celsijų saule prakaitas užpila tą šizofrenišką detonuojantį “tik tak tik tak,” ir viskas ima skęsti vaizdų jūrose, kol galop taip nualina, jog norisi tiesiog nusisukti ant kito šono ir tyliai užsnausti. O kitą rytą jau ropštiesi iš miegmaišio vilkiko kabinoje, vairuotojas kaičia primusą, iš kurio tuoj pasklidęs turkiškos kavos aromatas privilios dar porą “salam aleikum”. Štai todėl mano istorija negali būti jūsų istorija, o laikui bėgant turbūt ji nustos būti ir mano. Atmintis ją išbraukys, išgarins, cenzūruos, ir visa liks panašu į saulės nutviekstą foto juostelę. Splito, miestas, kuris skirtingai nei Dubrovnikas, neįkyri. Čia ant kranto brezentu apklota sena valtis, į kurią įsmuko katė. Įsmuko vidun lyg koks sekamas šnipas. O viduje keli maži kačiukai. Akli štai. Akli kačiukai Splite. Ir tik vėliau jie nedrąsiai pro kampo briauną iškišę galvutes žvilgtels, kas ten dedasi. Bandys surast Diokletijano rūmus, bindzendami krantine. O kai vėliau jūs atsidursite Makedonijoje, beklaidžiojant po Ohrido miestą nueikite prie Ohrido ežero. Ten gyvena močiutė, turinti stebuklingą balionėlį, kuriuo pripučia gražiausių gėlių visame Ohride. Gėlių aš pats nemačiau, tačiau keblumai bandant nufotografuoti šį inovatyvų sodininkystės būdą (močiutė vis išlįsdavo į balkoną atseit palaistyti gėlių. Mhm. Net ir kvailam aišku, kad pripūstų gėlių laistyti juk nereikia. Neapgaus) turi reikšti, jog čia esama paslapties. Dar Ohride, pamenu, neskaitant poros turistų pakrantėje, žvejojo maža mergytė. Pavėsyje prisėdu ant akmens, nusiimu fotoaparatą ir žiūriu į ją pro savo fotoobjektyvą. Žiūriu, kaip ši užmerkia lagūnoj sietelį, į šį įplaukia keletas kilbukų ir tada kilst į viršų! Spragt! Bet grįškime dar į Splitą. „Godine Prolaze Ljubav Ostaje“ – jei teisingai suprantu kroatiškai „Metai praeina, o meilė lieka“. Splito „Haiduk“ - vienas iš dviejų populiariausių futbolo klubų Kroatijoje. Visoje Dalmatijoje sienos nudažytos meile savo mylimam klubui. Ir ta meilė neblėsta jau šešiasdešimt metų. Organizuotas sirgalių klubas „Torcida„ buvo įkurtas 1950-aisiais ir yra laikomas seniausiu tokiu klubu Europoje. Iš Kroatijos traukėme tolyn į pietus, į Albaniją, šalį, kuri tiesiog yra kitokia. Karvės pririštos tiesiog magistralėje. Degalinių daugiau nei automobilių, o vienintelė tikra mašina yra Mercedes. Ką gi – reikia ir šito. Ir tikrai – juk nenuneigsi, jog Mercedes yra bloga mašina. Bet juokingiausias dalykas yra štai koks. Ilgus dešimtmečius šalį valdė gan paranojiškas diktatorius Enveras Hoxha. Priešais apskelbęs Vakarus, tuojau jais paskelbė ir Sovietų Sąjungą, Jugoslaviją ir Kiniją. Užsienio televizija bei radijas buvo uždrausti, kaip uždrausta buvo turėti ir nuosavą automobilį. Iki pat 1991-ųjų. Hoxha‘i, matyt, sapnuodavosi priešai ir galimas Albanijos užpuolimas, tad.... visoje šalyje jis įsakė pristatyti daugybę bunkerių. Stovi tie bunkeriai ligi šiolei. Kaip grybukai po lietaus. Po Makedonijos aš atsidūriau Niše. Trečiame pagal dydį Serbijos mieste. O su Nišu viskas buvo gana įdomiai. Man dar pradėjus savo kelionę po Balkanus Zagrebe užsimaniau apžiūrėti šiuolaikinio meno muziejų. Važiuojant link ten autobusu klaustelėjau vieno ponulio, kurioje stotelėje man lipti lauk. Po muziejaus vakare nusibeldžiau į animacijos festivalį. Sėdžiu, žiūriu filmukus ir tik krepšt krepšt kažkas už rankovės – ogi tas pats ponulis: „Tai kaip tau patiko muziejus?“. Ir prasidėjo šnekos su gerbiamuoju. Taip ir taip. Žurnalistas. Serbas. Gyvenantis ir dirbantis jau daug metų Kroatijoj. Ach taip - korumpuoti Briuseliui besilankstantys Kroatijos politikai, ach taip, Miloševičius ir Tadičius ir Bosnija. Mhm... Važiuoji į Serbiją? Jeigu nori pamatyti tikrą Serbiją, vyk į Nišą. Atseit tikra Serbija. Vienas vietinis Nišo Couchserferis man parašė ta tema vėliau štai ką: „Tas žurnalistas iš Zagrebo tikriausiai niekada nebuvo Niše. Mano nuomone, Nišas yra viskas, bet ne tikroji Serbija. Žmonės čia ieško ilgalaikės autonomijos nuo Belgrado įtakotos vyriausybės, mentaliteto, dialekto, maisto, vietinės kultūros ir visko, kas yra šiek tiek kitaip nei įprastai laikoma serbiškais. Jau nekalbant apie įprastą nesąmonę, kad Zagrebas yra pagrindinė valstybės teritorija (Nišas, pagal vidinius Serbijos standartus nėra įtrauktas į Serbijos kontinentą, tačiau yra pietinėje Serbijoje, ir kažkodėl truputį kitoks nei likusi šalies dalis). Negaliu nesinervinti kai girdžiu tą nesąmonę iš žmonių, kurie niekada nėra ten buvę, jog Nišas yra "kažkas ypatingo Serbijoje", nes jis nėra pasienyje ar nėra sostinė. Mano nuomone, Serbijos Serbija yra pagrindinė teritorija aplink Kragujevac, vadinamas Shumadijos regionu ir visa vakarinė šalies dalis.“ Vis gi Nišas buvo gana įdomus. Visur pilna tos senos jugoslaviškos dvasios. Komerc export ir senas geras Gorenje. Dar dega (beje, po balkanų išmokau skaityti šitą žodį. Ne Gorenje, o Gorenje, kas išvertus iš Slovėnų kalbos reikštų Degimą). Lyg šiandien būtų vakar. Bet visgi kai ko jau ir nebėra. Didysis Jugoslavijos komunistų partijos pirmininkas Josifas Bros Tito. Jei būčiau gilus komunistas, būčiau tuoj pat priklaupęs ir taręs „Tėve, atleiski jiems, nes jie nesupranta, ką daro...“ Ir pabaigai noriu atiduoti duoklę visiems vilkikų vairuotojams. Už jų gerumą, vaišingumą ir ypač už kabinose antrame aukšte esančias lovas, į kurias taip malonu atgulti po ilgos dienos. Štai šis vardu buvo Ozkan. Važiavom su juo nuo Serbijos iki Zagrebo. Kai vakare sustodavome didelėje mašinų stovėjimo aikštelėje, jis užkurdavo primusą, pačirškindavo kiaušinienės su jautiena, įpildavo rakijos (anyžių dektinė, kuri maišoma su vandeniu pasidaro balta lyg kokoso pienas) ir sakė man: „Valgyk ir gerk“. Greta stovintis kompanjonas klausė, iš kur aš: „Ar tu iš Rusijos?“ „Ne – Lietuvos.“ „Aaa. Mano antroji žmona yra iš Baltarusijos. Jos vardas Oksana. Ji man pagimdė du vaikus.“ Nežinau kodėl, bet buvo kiek juokinga. Lažinuosi, jis niekada nebuvo našliu. Karolis Dambrauskas