    | "Kiekvienas vaikas yra nepakartojama kūrybinė laboratorija su nežabota fantazija, kurios skrydis beribis ir nesuvaldomas." K. Čiukovskis Sausio 8 dieną Druskininkuose baigėsi pirmoji, analogų Lietuvoje neturinti, savaitę trukusi moksleivių žiemos atostogų snieglenčių stovykla vaikams Druskininkų „Snowarena“ slidinėjimo centre. Vos tik paskelbus apie būsimąją stovyklą (rudenį!), vietų nebeliko akimirksniu. Preliminariais skaičiavimais norinčiųjų buvo maždaug šešetą kartų daugiau nei vietų stovykloje! Iš viso šioje stovykloje snieglenčių sportą išbandė ir puikiomis žiemos atostogomis džiaugėsi keturiolika nuo aštuonerių iki septyniolikos metų amžiaus jaunųjų snieglentininkų. Vaikus čiuožti mokė ir šypsenas dalino „Druskischool“ instruktoriai. Jų kantrybės bei vaikų begalinio noro ir užsispyrimo dėka rezultatai pranoko visus lūkesčius. Visi jaunieji snieglentininkai jau trečiąją stovyklos dieną savarankiškai galėjo įveikti visą slidinėjimo trasą. Ketvirtąją dieną instruktorių padedami visi žengė pirmuosius Freestyle žingsnelius, kur puikiai pademonstravo savo neribotą fantaziją ir kūrybiškumą. Kai kurie stovyklos pabaigoje tikrąja to žodžio prasme šėlte šėlo trasoje demonstruodami visai ne pradinio lygio Freestyle triukus! Visą savaitę slidinėjimo trasoje dominavo būrys jaunųjų snieglentininkų, išsiskiriančių ryškiai žalia, specialiai stovyklai pagaminta apranga. Kur kas labiau nei ryški apranga visoje trasoje buvo matomi laimingi vaikų veidai ir jų nuoširdžios emocijos. Niekas neliko abejingas vaikų skleidžiamai puikiai nuotaikai. Noromis nenoromis net ir didžiausi rimtuoliai suaugusieji pasipuošė šypsenomis. Tai buvo savaitės trukmės šventė trasoje, vaikų veiduose ir visų mūsų širdyse! Stovyklos fotogalerija |
2012 m. sausio 13 d., penktadienis
"Extreme-sports" snieglenčių stovykla
2012 m. sausio 11 d., trečiadienis
Saldus pasivaikščiojimas po Prahą
Štai ir Praha. N-tąjį kartą. Tiltas jau nusėdėtas, laikrodis nužiūrėtas, Auksinė gatvelė ištrypta… Einam į šokolado muziejų? Tiksliau muziejus. Ech, ko tik nesugalvoja smaližiai ir pramogų jiems organizatoriai, kad tik būtų kuo arčiau šokolado.
Du
Jie Prahoje du. Pirmasis – belgiško šokolado ambasadorius – Briugės (Belgija) muziejaus filialas, kurio brolis jau veikia ir Paryžiuje, nedidelis, bet jo eksponatų tikrai nepavyks apžiūrėti tik per pusvalandį. Kitas – kur kas idomesnis jau todėl, kad ten ir šio skanėsto gamybos linija, ir istorijos apie šokoladą sekcija, ir nuolat veikianti paveikslų, nutapytų šokoladu, paroda, ir galimybė pačiam tapyti ar net užsisakyti viso kūno masažą šokoladu, kurį atliks profesionalus masažistas. Beje, čia daugiau dėmesio skiriama visai ne gerai žinomam konditerijos gaminiui, o labiau skystam jo pusbroliui, dažniausiai tampančiam karštu šokoladu. Įdomu, kad pasaulyje karštu šokoladu nuolat mėgaujasi apie 1 proc. gyventojų.
Šokolado muziejus “Choco-Story Prague” labai jaunas, bet jau antras toks šalyje. Pradėjo veikti 2008 metų rugsėjį. Jį aplenkė šokoladinių piešinių muziejus “Čokoladovy dum” Týnská gtv. (tik nesumaišykte su Tynska ulicka!) Praha – muziejų ir legendų miestas, tad nenuostabu, kad čia atsidaro ir tokie muziejai, kurių ekspozicijos kitose šalyse turi ir gilesnes tradicijas, ir labiau paplitę.
Abu muziejai, beje, visai netoli vienas nuo kito. Bet maža to - abu dar namuose pažymėtuose tuo pačiu - 10-uoju numeriu. Vienas, tas, kur daug paveikslų, - Týnská gatvelėje, kitas – Celetná. Ir abu netoli Respublikos aikštės (Náměstí Republiky).
Skirtingai nuo labiau boheminio su paveikslų kolekcija muziejaus, belgiškojo šokolado muziejus – rimtas šokolado žinių bagažas.
Aišku, šokoladinių paveikslų muziejus taip pat bando papasakoti apie šį skanėstą (tiesa, apie skystą) viską, ką tik įmanoma, tačiau muziejus Celetná gtv. – savotiška šokolado enciklopedija, leidžianti sekti šokolado kelią nuo seniausių laikų iki šių dienų: skaityti gražiai apipavidalintuose stenduose, lentelėse, plakatuose ir apžiūrint spintose atributiką ir produkciją. Specialioje salėje galima pažiūrėti filmuką, kaip gaminamas šokoladas.
Abiejuose muziejuose daug atrakcijų vaikams – pvz., skaičių paieška. Skaičiai išdėlioti visame muziejuje, juos radus, reikia priklijuoti specialius piešinėlius. Laimėtojai gauna šokoladukus permatomame popieriuke ir balionus.
Apskritai su vaikais, kuriems daugiau nei šešeri, geriausia eiti į Celetnos muziejų, o jeigu jaunesni, - į Týnskos, nes čia jie patirs daugiau įspūdžių.
Pakeliui
Tai gal pirmyn? Į Senamiestį. Pro 15 a. statytus gotiškųjų Parako vartų (“Prašná brána”) arką ir - į vieną seniausių, bet dabar triukšmingą, apie 400 m besitęsiančią Celetná gatvelę…
Jos pavadinimas kilęs nuo žodžio caltneru - taip čekiškai buvo vadinami kepėjai, kurie gyveno ir kepė bandeles, vadinamas calty. Gatvelė minima nuo XIII a. Karaliai ja traukdavo iš Vysehrado į šv. Víto katedrą. Legendos pasakoja, kad kažkada čia vykdavusios karališkųjų šventinių puotų eitynės, kurių metu miestiečiams buvo leidžiama akis paganyti net į kupranugarius ar dramblius.
Parako vartai – Celetnos rytuose. (Beje Parako bokšto aukštis 65 m, o lipant į ją prireiks įveikti 186 akmeninius laiptelius. Iš bokšto galerijos atsiveria nuostabus miesto vaizdas.) Gatvelėje išliko daug senųjų namų su savotiškomis istorijomis ir pavadinimais. Dešinėje baroko Pachtovo arba Langero rūmai, XVI a. perstatyti rekonstravus vietoje keturių viduramžių namų. Visai šalia Vaisių ir daržovių turgus ir teatras “Stavovské divadlo” su šalia lietpalčio be žmogaus skuptūra - paminklas nežinomam komikui. Toliau namai: “U zlateho angela”(ant fasado - angelo kopija, o orginalas muziejuje, čia buvusiame viešbutyje gyveno kompozitorius Mocartas, XIX a. gyveno daug to meto įžymybių, karalių) ir “V Теmplu” (kažkada priklausė tamplieriams). Va – ir jau matosi saldusis muziejus – rojus smaližiams. Prie jo visada daug turistų – jie grožisi aplinkiniais namais “U zlateho andela” , “U Cerne Matky Bozi” (čia dabar kubizmo muziejus, o skulptūra išlikusi nuo senojo pastato, kuris buvo primasis kubistinis statinys Europoje), “Sixtuv dum” ir “Trys karaliai” (vaikystę ir jaunystę čia praleido Franz Kafka).
“Choco-Story Prague”
Pagaliau Nr. 10 – ankstyvosio gotikos stiliaus “U bileho pava” (“Pas baltąjį povą”) per karą buvo sugriautas ir vėliau atstatytas labiau rokoko stiliaus, ant fasado išsaugotas namo ženklas. Vos peržengus muziejaus slenkstį – tyluma, ramumas ir saldus deserto aromatas.
“Choco-Story Prague” ekspozicija suteiks pasitenkinimą visiems mūsų jutimo organams - ir akims, ir nosiai, ir gomuriui… O dar ką reiškia pamatyti puikią ir originalią antikvarinę senųjų šokolado plytelių ir saldainių popierinių pakuočių ir dėžučių kolekciją, kauptą ne vieną dešimtmetį skirtinguose pasaulio kampeliuose. Taip pat yra indų, kuriuose anksčiau buvo verdamas šokoladas. Aišku, neapsieita be informacijos apie šokolado naudą. Daug vietos skiriama šokolado pažinčiai su žmogumi ir jo migracija po pasaulį.
Parodomasis šokolado gamybos procesas vyksta pusvalandį. Tiek laiko užteks įsitikinti, koks esi kulinaras. Kasdien vyksta šokolado gamybos pamokos, kurias veda patyrę meistrai.
Muziejus dalinamas į tris dalis: Kakavos istorija, Šokolado gamybos istorija ir pakuočių kolekcija. Viename kambaryje galima pažiūrėti filmą apie tai, kokį kelią įveikia kakavos pupa iš plantacijos iki šokolado plytelės ir pamatyti, kaip virtuvės šefai šokoladą naudoja maisto gamyboje. Šalia – tikra šokolado gamybos salė - vos už metro gimsta šilti šokoladiniai saldainiai su įvairiais įdarais ir kai tik jie ištraukiami iš džiovyklėlės, pasiūlomi muziejaus lankytojams.
Dar viena atrakcija – pro mikroskopą galima pažiūrėti į kakavos medžio žiedą. Jis toks mažytis. “Choco-Story Prague” muziejuje – keliuose nedideliuose kambariuose ir koridoriukuose – jūra informacijos apie šokoladą: ne tik eksponatai, pasakojantys apie šio produkto istoriją, naudą organizmui, gamybos paslaptis, specialioje salėje bus galima savo akimis pamatyti, kaip šokoladą gamina meistrai iš Belgijos pagal tenykštes technologijas - juk belgai geriausi šioje srityje. 2009 m. “Choco Story” pateko į virtualtourist.com. sudaromą geriausių saldžiausių muziejų dešimtuką. Jis – septintas sąraše. Ketvirtas – jo giminaitis Briugėje.
Pakeliui į kitą muziejų
Dabar einam į kitą muziejų.
Tynska viena tyliausių ir gražiausių Prahos gatvelių. Ji bene siauriausia visoje Europoje. Jeigu po ranka nėra žemėlapio, tada reiks teirautis aplinkinių, kaip patekti į ją, nors ji visai šalia Celetnos.
Orientyras – it karūnas du smailius bokštus, Prahos simbolius, užsidėjusi Tynska arba rečiau vadinama Mergelės Marijos bazilika, kuri kažkada buvo svarbiausia bažnyčia Senamiestyje ir viena reikšmingiausių Prahoje. Joje palaidota 60 garsių bei plačiai mažai žinomų Čekijos žmonių ir herojų. Dėl įvairių renginių ir vestuvių dažnai į baziliką patekti negalima. Statyti pradėta 14 a. viduryje, o baigta 16 a. pradžioje. Bazilikoje suskaičiuojama 19 altorių. Nuo jos einant dešiniau, pro vienus iš dvejų vartų atsivers Tynsky dvur, kuris dar vadinamas Ungeltu. Neseniai restauruota erdvė virsta restoranų kiemeliu. Jis pastataytas 11 a. kaip uždaras kiemas, apsupas siena su dvejais vartais, sava bažnyčia, keliomis užeigomis, gyvenamaisiais butais ir net ligonine. Čia apsistodavo užsienio pirkliai, atvažiuodavę į Prahą prekiauti, nes veikė ir muitinė, kurioje kiekvienas, norėjęs Prahoje prekiauti, turėjo deklaruoti savo prekes ir sumokėti rinkliavą, taip vadinamą ungelto mokestį. Muitinė vėliau buvo panaikinta, o statiniai ėmė tarnauti kitiems tikslams – tapo sandėliais, dirbtuvėmis ir butais. Pro vartus prie Granovskių namo galima patekti į Tynską.
Tame pačiame pastate kaip ir Nacionalinė galerija (Národní galerie), tik įėjimas iš Tynska 3, veikia puikus jungtinės čekiškos ir prancūziškos virtuvės restoranas “Palac Kinskych” su ypatinga vynų kolekcija - tikrai platus įdomių ir retų vynų pasirinkimas iš “Le Bouchon” vynotekos. Galima užsisakyti pašteto, kaimiškų prancūziškų sūrių, galima užsisakyti degustacinį meniu, kurie keičiami kas mėnesį. Vakarienė iš trijų patiekalų su nuostabiu vynu kainuos apie 20 eurų vienam žmogui.
Name, primenačiame rūmus, yra ir to paties pavadinimo galerija, kur eksponuojami 17—20 a. čekų peizažai bei grafų Kinskių giminės asmeninė biblioteka.
Visai netoli (Tynska 6) Prahos bohemiškiausia vieta - literatūrinė kavinė, sužavinti puikia senoviška atmosfera. Kavinukę surasti sunku, bet pasiklausinėti praeivių apsimoka. Čia susirenka daug populiarių čekų rašytojų ir poetų pakilnoti trijų rūčių Bernard alaus. Kava, dėl kurios ir verta susirasti šią kavinukę, kainuoja vos vieną eurą.
Tynska 7 – “Honey pot” – pirmasis ir kol kas vienintelis Čekijoje salonas - parduotuvė, primenanti tikrą muziejų, kur yra tik tedistų (meškiukų meistrai, jie taip vadinami dėl meškiukų karaliaus Tedžio vardo) iš viso pasaulio rankų darbo pliušiniai meškiukai ir kiti žaislai, kurių galima ir įsigyti, o ne tik apžiūrėti. Aišku, jie brangūs, net turi asmens dokumentus - sertifikatus, kad yra vienetiniai arba iš serijos ir rankų darbo. Su vaikais čia užsukti tikrai apsimoka – jie bus nustebinti ir įspūdžiais dalinsis dar ilgai.
Tynska 19 yra puiki suvenyrų krautuvėlė-galerija “Sun”, kurioje neišsirinkti paveiksliuko su Prahos vaizdais – nuodėmė. Šalia čekiškos virtuvės restoranėlis – ir nebrangu, ir skanu.
Beje, iš Tynskos yra įėjimas ir į “Ungelt Jazz’n’Blues Club”. Klubas prisiglaudęs prie Tynsko bažnyčios 110 žingsnių nuo Staromestské námestíy. Čia galima pasiklausyti čekų ir kitų šalių muzikantų džiazo. Paprastai koncertai prasideda 21 val. Įėjimas mokamas.
Tynska 19 – nuo 2004 metų veikiantis “Týnská bar & books”. 4 in 1: cigarai, alkoholis, knygos, puikus laisvalaikio leidimas, atsipalaidavimas. Čia pilna knygų su autorių autografais.
Baras atkartoja Niujorko kelių analogiškų barų atmosferą (beje dar vienas toks baras ir Prahoje - Manesova gatvėje). Čia likeriai ir viskiai iš viso pasaulio, šampanas ir cigarai – irgi. Jeigu nėra mėgstamo kokteilio meniu, pasakius ingridientus, barmenai jį suplaks. Elegantiškas bibliotekos stilius. Pirmadieniais - damų cigarų naktis. Viskio antradieniais visi gėrimai siūlomi už specialią kainą. Tynska Bar & Books dar vadinamas “nuo sutemų iki aušros”.
Peržengus baro slenkstį pasitinka tamsi aplinka, rafinuotumas ir trauka: raudonos sienos, skliautuotos varinės lubos, minkšti odiniai baldai banketinėje. Tai daro šį barą praštmania bei komfortiška aplinka mėgautis kokteiliais. Arba paprasčiausia stebėti Tynskos baziliką. Klausantis klasikinio roko arba džiazo. Bare yra “Rolling Stones” plakatas su muzikantų parašais – jie lankėsi čia.
“Čokoladovy dum”
2007 –ųjų pavasarį duris atvėrusi paveikslų, tapytų šokoladu, galerija tapo pirmuoju Prahoje muziejumi.
Jis prasideda nuo šokoladinio baro, prie kurio aptarnauja merginos su zuikučių ausytėmis. Bet muziejus nesibaimina, kad šios zuikytės gali būti palygintos su Playboy zuikuciais. Argumentas - actekai XV a. triušius mainė į dešimt kakavos pupų, indėnai jas naudojo vietoj pinigų. Beje, už jas buvo perkamos lengvo elgesio moterys.
Kamputyje narvelyje bruzda triušiukai - muziejaus talismanas. Ilgaausiai juo tapo dėl to, kad per Velykas tradiciškai populiarūs šokoladiniai zuikučiai.
Čekų Pikaso
Įdomiausia ir labiausiai sužavinti muziejaus kertelė, kurioje meninį pseudonimą Vladomiras Čechas, kuris vadanamas čekų Pikaso, pristato maždaug 100 piešinių kolekciją - visi skirtingų stilių ir technikos paveikslai nutapyti baltu, tamsiu, karčiu, pienišku ir spalvotu šokoladu. Čia yra ir peizažų, natiurmortų, portretų. Barakas Obama ir Da Vinčis, Salvadoras Dali ir čekų garsenybės.
Juokingas piešinys – griliaus dešrelės, įdomus – Karlo tiltas. O lankytojų labiausiai mylimas ir dažniauiai paminimas – šokoladinis šuniukas. Visi šokoladiniai portretai skirtingi – Havelas pavaiduotas baltame fone, Dali atrodo saulėtas, nes jo fonas gelsvas.
Kolekcija eksponuojama patalpoje be langų – paveikslai bijo tiesioginių saulės spindulių. Beje, pasirodo, kad paveikslai, nutapyti nuga, išvermingesni – bėgant laikui nuga išdžiūva ne blogiau nei aliejiniai dažai. Ekspozicija užima atskirą erdvę. Būtent ji – svarbiausia muziejaus dalis. Šie darbai tarsi patvirtina filosofinę mintį, kad kurti grožį įmanoma bet kokiomis priemonėmis.
Apžiūrėjus visus eksponatus, lankytojui pateikiamas klausimynas, o atsakius į klausimus teisingai, galima gauti prizą – kelias stebuklingas kakavos pupas ir šokoladuką.
Šokoladinių piešinių pradžia
Kaip atsirado šokoladinė kolekcija? 1999 –aisiais dailininkas, žinomas Čecho slapyvardžiu, nutapė manifestą “Mėlynas vėjas”, kurio pagrindinė idėja buvo – daryti grožį tomis priemonėmis, kurios yra po ranka, ir kad norint sukurti grožį, pinigai nereikalingi. Norėdamas patvirtinti šią mintį, dailininkas atsisakė visų spalvų ir pradėjo tapyti tik viena spalva – mėlyna.
Buvo žiema, šalta, jis žiūrėjo pro langą ir suprato, kad jeigu gamta gali viena spalva piešti tokius nuostabius paveikslus, tai ir meninkas turi pabandyti. Po mėlynai baltų paveikslų atsirado juodai balti, raudonai balti… Kartą pagal užsakymą piešė rudai baltą paveikslą. Pribėgo vaikai, valgę šokoladą, ir paprašė tėtį nutapyti jiems paveiksliuką šokoladu. Taip atsirado pirmas piešinys šokoladu. Ir iš karto, kol šiltas, buvo suvalgytas. Paskui dailininkas nusprendė kažką pasilikti atminimui ir kitą piešinį šokoladu tapė ant drobės. Vaikams šokoladą nuo drobės nulaižyti buvo nepatogu ir neskanu, todėl ji išliko.
Užduotys lankytojams
Jos linksmos ir labai užvedančios.
Pavyzdžiui, duodama užduotis palyginti ir patiems išsiaiškinti, kuo skiriasi šokoladas ir kakavos pupelės, iš kurių gaminamas jis ir kakava, pajusti pupelių skonį.
Aišku, labiausiai vilioja atrakcijos, susijusios su šokoladiniais piešiniais. Kartais lankytojams pasiseka gyvai pamatyti, kaip tapomi paveikslai. Kai jau apžiūrėti visi eksponatai, galima ir patiems išbandyti savo jėgas piešiant šokoladu ir ant popieriaus lapo nutapyti savo šokoladinį šedevrą. Amžius neturi reikšmės. Teptukai duodami ir vaikams, ir suaugusiems. Muziejuje žmonės gali piešti šokoladu ir ant popieriaus, ir ant drobės, ir ant specialios šokoladinės sienos. Taip siekiama svečiams sudaryti sąlygas pajausti kuo didesnį kūrybos džiaugsmą.
Virš žvakės nuolat šildomas skystas šokoladas. Neapsakomas aromatas. Galima piešti, galima parašyti laišką. Beje, muziejuje daug paliktų laiškų su vienintele fraze: “I love chocolate”.
Nupiešti savo rankomis šokoladinį paveikslą, pasigaminti spalvotą šokoladuką arba šokoladinį saldainiuką. Seminaruose (workshopech) pasiūloma ir daugiau atrakcijų. Muziejuje bendradarbiaujant su įvairiais restoranais vyksta ir šokoladiniai vakarai – pasiūlomas šokoladinis meniu.
Kiekvienas lankytojas (irgi nepriklausomai nuo amžiaus) gali leistis į nuotykį ir pabandyti surasti viename iš paveikslų triušiuką, o tada jau sužinoti, kiek kakavos pupelių prireiks, kad jis taptų laimingiausias. Tas, kas pataiko – pasako tikslų skaičių, gauna dovanų – tikrą kakavos pupelę. Jį suvalgys arba vaikai, kurie nenori tikėti, kad ta pupa karti, arba liks kaip suvenyras.
Muziejuje taip pat yra ir nedidelė kakavos pupų kolecija.
Laikas į cechiuką, kur kol kas tyli gamybos linija. Laukia, kol jai duos darbo. Ant sienų komiksai šokolado tema, senoviniai laiškai apie šokoladą. Štai ištrauka iš vieno, mamos rašyto dukrai: “Tai dieviškas gėrimas, afrodiziakas, visi rūmuose dėl jo eina iš proto”. Ir po poros mėnesių vėl mama rašo: “Dukrele, prašau tavęs, negerk to šokolado, tai velnio gėrimas. Atsitiko baisus dalykas – mano draugė baronienė daug gėrė šokolado ir jai gimė juodas berniukas”.
Vaikams
Kol tėveliai apžiūrinėja parodą ir skanauja karštą šokoladą, vaikai, laižydami teptukus, piešia tirpiu šokoladu ant popieriaus, nuo šokoladinės sienos glaistikliu gramdo piešinius ir lankosi daktaro Čoko kabinete, kur juоs šokoladu gydo nuo per didelės priklausomybės nuo šokolado. Prieš daktaro Čoko kabinetą, džiovinami džinsai ir marškinėliai, išskalbti šokolade. Vaikams labai patinka, kai daktaras jiems bando nustatyti diagnozę. Čoko asistentės prašo vaikų parodyti, ar jiems nedreba rankos ar akys nešokoladinės, paprašo parodyti liežuvius ir pasako, ar jie kaip gurmanų, taip pat paklauso širdelių, kurios pasako, kokį šokoladą vaikas mėgsta – pienišką ar juodąjį, kartesnį, o gal su riešutais. Galiausiai vaikams išdalinamos piliulės, o kad jų poveikis būtų pats geriausias, jie turi paglostyti pilvukus sakydami: “Mmmm niam niam niam, šokoladas!”
Kavinukė ir parduotuvėlė
Dar paveikslų galerijos muziejuje yra labai jauki kavinuke, kurioje veikia ypatingas baras su meniu, kuriame tik šokoladas: ir karštas šokoladas (net 25 rūšys, na tiek sakė yra, bet dabar po kelerių metų gal jau daugiau), ir torčiukai, ir įvairių įdarų pilni šokoladiniai saldainiai, ir kitokie šokoladiniai saldumynai, ir kokteiliai, ir kiti užkandžiai. Nuodėmė būtų neparagauti šokoladinio alaus arba vištienos su šokoladiniu padažu. Neįprastai skanu.
Šalia muziejaus parduotuvėlė, kurioje siūloma gaminių iš šokolado. Ir ko tik čia nėra! Net šokoladiniai lūpdažiai. Jie padeda būti ne tik gražiai, bet ir skaniai.
Apie čekų šokoladą
Čekijoje dabar nėra nė vienos šokolado gamyklos, o tuo pačiu nėra ir čekiško šokolado. Jis – tik tas, kuris pasigaminamas muziejuose. Net “Orion” – ne čekiškas. Visos gamyklos po karo buvo nacionalizuotos ir sujungtos į “Prahos šokolado fabrikai”, o 1992 m. “Opavia“ įmonę įsigijo “Danon”, o “Orion” - “Nestle”. Dar netrukus visi fabrikai buvo uždaryti. Nelikę net fotografijų, nei staklių ar kitų įrengimų, nei receptų. Beje, pirmasis šokolado fabrikas Čekijoje atidarytas 1883 m.
Prieš kelis amžius čekai namuose šokoladą darė iš sviesto ir grynų taukų, o atšaldydavo ant sniego – juk nebuvo šaldytuvų – todėl nuo tų laikų toks šokoladas buvo vadinamas lediniu. Ir dažniausiai buvo gaminamas žiemą, prieš Kalėdas. Tokio šokolado gabalėlius kabindavo ant elutės. Kai dabar čekai pasigamina tokio šokolado ir vadiną jį, kaip ir anksčiau. Tik vis rečiau jis gaminamas taip. Nebent močiutės tuo užsiima. Tačiau toks šokoladas… nevalgomas. Iš kitos pusės, ir kakava anksčiau buvo kitokia negu dabar – joje buvo kakavos sviesto. Jeigu šokolade tokio sviesto nėra, jis negali vadintis šokoladu – tai tik plytelė.
Skanios ir Jums kelionės!
Silvija
Du
Jie Prahoje du. Pirmasis – belgiško šokolado ambasadorius – Briugės (Belgija) muziejaus filialas, kurio brolis jau veikia ir Paryžiuje, nedidelis, bet jo eksponatų tikrai nepavyks apžiūrėti tik per pusvalandį. Kitas – kur kas idomesnis jau todėl, kad ten ir šio skanėsto gamybos linija, ir istorijos apie šokoladą sekcija, ir nuolat veikianti paveikslų, nutapytų šokoladu, paroda, ir galimybė pačiam tapyti ar net užsisakyti viso kūno masažą šokoladu, kurį atliks profesionalus masažistas. Beje, čia daugiau dėmesio skiriama visai ne gerai žinomam konditerijos gaminiui, o labiau skystam jo pusbroliui, dažniausiai tampančiam karštu šokoladu. Įdomu, kad pasaulyje karštu šokoladu nuolat mėgaujasi apie 1 proc. gyventojų.
Šokolado muziejus “Choco-Story Prague” labai jaunas, bet jau antras toks šalyje. Pradėjo veikti 2008 metų rugsėjį. Jį aplenkė šokoladinių piešinių muziejus “Čokoladovy dum” Týnská gtv. (tik nesumaišykte su Tynska ulicka!) Praha – muziejų ir legendų miestas, tad nenuostabu, kad čia atsidaro ir tokie muziejai, kurių ekspozicijos kitose šalyse turi ir gilesnes tradicijas, ir labiau paplitę.
Abu muziejai, beje, visai netoli vienas nuo kito. Bet maža to - abu dar namuose pažymėtuose tuo pačiu - 10-uoju numeriu. Vienas, tas, kur daug paveikslų, - Týnská gatvelėje, kitas – Celetná. Ir abu netoli Respublikos aikštės (Náměstí Republiky).
Skirtingai nuo labiau boheminio su paveikslų kolekcija muziejaus, belgiškojo šokolado muziejus – rimtas šokolado žinių bagažas.
Aišku, šokoladinių paveikslų muziejus taip pat bando papasakoti apie šį skanėstą (tiesa, apie skystą) viską, ką tik įmanoma, tačiau muziejus Celetná gtv. – savotiška šokolado enciklopedija, leidžianti sekti šokolado kelią nuo seniausių laikų iki šių dienų: skaityti gražiai apipavidalintuose stenduose, lentelėse, plakatuose ir apžiūrint spintose atributiką ir produkciją. Specialioje salėje galima pažiūrėti filmuką, kaip gaminamas šokoladas.
Abiejuose muziejuose daug atrakcijų vaikams – pvz., skaičių paieška. Skaičiai išdėlioti visame muziejuje, juos radus, reikia priklijuoti specialius piešinėlius. Laimėtojai gauna šokoladukus permatomame popieriuke ir balionus.
Apskritai su vaikais, kuriems daugiau nei šešeri, geriausia eiti į Celetnos muziejų, o jeigu jaunesni, - į Týnskos, nes čia jie patirs daugiau įspūdžių.
Pakeliui
Tai gal pirmyn? Į Senamiestį. Pro 15 a. statytus gotiškųjų Parako vartų (“Prašná brána”) arką ir - į vieną seniausių, bet dabar triukšmingą, apie 400 m besitęsiančią Celetná gatvelę…
Jos pavadinimas kilęs nuo žodžio caltneru - taip čekiškai buvo vadinami kepėjai, kurie gyveno ir kepė bandeles, vadinamas calty. Gatvelė minima nuo XIII a. Karaliai ja traukdavo iš Vysehrado į šv. Víto katedrą. Legendos pasakoja, kad kažkada čia vykdavusios karališkųjų šventinių puotų eitynės, kurių metu miestiečiams buvo leidžiama akis paganyti net į kupranugarius ar dramblius.
Parako vartai – Celetnos rytuose. (Beje Parako bokšto aukštis 65 m, o lipant į ją prireiks įveikti 186 akmeninius laiptelius. Iš bokšto galerijos atsiveria nuostabus miesto vaizdas.) Gatvelėje išliko daug senųjų namų su savotiškomis istorijomis ir pavadinimais. Dešinėje baroko Pachtovo arba Langero rūmai, XVI a. perstatyti rekonstravus vietoje keturių viduramžių namų. Visai šalia Vaisių ir daržovių turgus ir teatras “Stavovské divadlo” su šalia lietpalčio be žmogaus skuptūra - paminklas nežinomam komikui. Toliau namai: “U zlateho angela”(ant fasado - angelo kopija, o orginalas muziejuje, čia buvusiame viešbutyje gyveno kompozitorius Mocartas, XIX a. gyveno daug to meto įžymybių, karalių) ir “V Теmplu” (kažkada priklausė tamplieriams). Va – ir jau matosi saldusis muziejus – rojus smaližiams. Prie jo visada daug turistų – jie grožisi aplinkiniais namais “U zlateho andela” , “U Cerne Matky Bozi” (čia dabar kubizmo muziejus, o skulptūra išlikusi nuo senojo pastato, kuris buvo primasis kubistinis statinys Europoje), “Sixtuv dum” ir “Trys karaliai” (vaikystę ir jaunystę čia praleido Franz Kafka).
“Choco-Story Prague”
Pagaliau Nr. 10 – ankstyvosio gotikos stiliaus “U bileho pava” (“Pas baltąjį povą”) per karą buvo sugriautas ir vėliau atstatytas labiau rokoko stiliaus, ant fasado išsaugotas namo ženklas. Vos peržengus muziejaus slenkstį – tyluma, ramumas ir saldus deserto aromatas.
“Choco-Story Prague” ekspozicija suteiks pasitenkinimą visiems mūsų jutimo organams - ir akims, ir nosiai, ir gomuriui… O dar ką reiškia pamatyti puikią ir originalią antikvarinę senųjų šokolado plytelių ir saldainių popierinių pakuočių ir dėžučių kolekciją, kauptą ne vieną dešimtmetį skirtinguose pasaulio kampeliuose. Taip pat yra indų, kuriuose anksčiau buvo verdamas šokoladas. Aišku, neapsieita be informacijos apie šokolado naudą. Daug vietos skiriama šokolado pažinčiai su žmogumi ir jo migracija po pasaulį.
Parodomasis šokolado gamybos procesas vyksta pusvalandį. Tiek laiko užteks įsitikinti, koks esi kulinaras. Kasdien vyksta šokolado gamybos pamokos, kurias veda patyrę meistrai.
Muziejus dalinamas į tris dalis: Kakavos istorija, Šokolado gamybos istorija ir pakuočių kolekcija. Viename kambaryje galima pažiūrėti filmą apie tai, kokį kelią įveikia kakavos pupa iš plantacijos iki šokolado plytelės ir pamatyti, kaip virtuvės šefai šokoladą naudoja maisto gamyboje. Šalia – tikra šokolado gamybos salė - vos už metro gimsta šilti šokoladiniai saldainiai su įvairiais įdarais ir kai tik jie ištraukiami iš džiovyklėlės, pasiūlomi muziejaus lankytojams.
Dar viena atrakcija – pro mikroskopą galima pažiūrėti į kakavos medžio žiedą. Jis toks mažytis. “Choco-Story Prague” muziejuje – keliuose nedideliuose kambariuose ir koridoriukuose – jūra informacijos apie šokoladą: ne tik eksponatai, pasakojantys apie šio produkto istoriją, naudą organizmui, gamybos paslaptis, specialioje salėje bus galima savo akimis pamatyti, kaip šokoladą gamina meistrai iš Belgijos pagal tenykštes technologijas - juk belgai geriausi šioje srityje. 2009 m. “Choco Story” pateko į virtualtourist.com. sudaromą geriausių saldžiausių muziejų dešimtuką. Jis – septintas sąraše. Ketvirtas – jo giminaitis Briugėje.
Pakeliui į kitą muziejų
Dabar einam į kitą muziejų.
Tynska viena tyliausių ir gražiausių Prahos gatvelių. Ji bene siauriausia visoje Europoje. Jeigu po ranka nėra žemėlapio, tada reiks teirautis aplinkinių, kaip patekti į ją, nors ji visai šalia Celetnos.
Orientyras – it karūnas du smailius bokštus, Prahos simbolius, užsidėjusi Tynska arba rečiau vadinama Mergelės Marijos bazilika, kuri kažkada buvo svarbiausia bažnyčia Senamiestyje ir viena reikšmingiausių Prahoje. Joje palaidota 60 garsių bei plačiai mažai žinomų Čekijos žmonių ir herojų. Dėl įvairių renginių ir vestuvių dažnai į baziliką patekti negalima. Statyti pradėta 14 a. viduryje, o baigta 16 a. pradžioje. Bazilikoje suskaičiuojama 19 altorių. Nuo jos einant dešiniau, pro vienus iš dvejų vartų atsivers Tynsky dvur, kuris dar vadinamas Ungeltu. Neseniai restauruota erdvė virsta restoranų kiemeliu. Jis pastataytas 11 a. kaip uždaras kiemas, apsupas siena su dvejais vartais, sava bažnyčia, keliomis užeigomis, gyvenamaisiais butais ir net ligonine. Čia apsistodavo užsienio pirkliai, atvažiuodavę į Prahą prekiauti, nes veikė ir muitinė, kurioje kiekvienas, norėjęs Prahoje prekiauti, turėjo deklaruoti savo prekes ir sumokėti rinkliavą, taip vadinamą ungelto mokestį. Muitinė vėliau buvo panaikinta, o statiniai ėmė tarnauti kitiems tikslams – tapo sandėliais, dirbtuvėmis ir butais. Pro vartus prie Granovskių namo galima patekti į Tynską.
Tame pačiame pastate kaip ir Nacionalinė galerija (Národní galerie), tik įėjimas iš Tynska 3, veikia puikus jungtinės čekiškos ir prancūziškos virtuvės restoranas “Palac Kinskych” su ypatinga vynų kolekcija - tikrai platus įdomių ir retų vynų pasirinkimas iš “Le Bouchon” vynotekos. Galima užsisakyti pašteto, kaimiškų prancūziškų sūrių, galima užsisakyti degustacinį meniu, kurie keičiami kas mėnesį. Vakarienė iš trijų patiekalų su nuostabiu vynu kainuos apie 20 eurų vienam žmogui.
Name, primenačiame rūmus, yra ir to paties pavadinimo galerija, kur eksponuojami 17—20 a. čekų peizažai bei grafų Kinskių giminės asmeninė biblioteka.
Visai netoli (Tynska 6) Prahos bohemiškiausia vieta - literatūrinė kavinė, sužavinti puikia senoviška atmosfera. Kavinukę surasti sunku, bet pasiklausinėti praeivių apsimoka. Čia susirenka daug populiarių čekų rašytojų ir poetų pakilnoti trijų rūčių Bernard alaus. Kava, dėl kurios ir verta susirasti šią kavinukę, kainuoja vos vieną eurą.
Tynska 7 – “Honey pot” – pirmasis ir kol kas vienintelis Čekijoje salonas - parduotuvė, primenanti tikrą muziejų, kur yra tik tedistų (meškiukų meistrai, jie taip vadinami dėl meškiukų karaliaus Tedžio vardo) iš viso pasaulio rankų darbo pliušiniai meškiukai ir kiti žaislai, kurių galima ir įsigyti, o ne tik apžiūrėti. Aišku, jie brangūs, net turi asmens dokumentus - sertifikatus, kad yra vienetiniai arba iš serijos ir rankų darbo. Su vaikais čia užsukti tikrai apsimoka – jie bus nustebinti ir įspūdžiais dalinsis dar ilgai.
Tynska 19 yra puiki suvenyrų krautuvėlė-galerija “Sun”, kurioje neišsirinkti paveiksliuko su Prahos vaizdais – nuodėmė. Šalia čekiškos virtuvės restoranėlis – ir nebrangu, ir skanu.
Beje, iš Tynskos yra įėjimas ir į “Ungelt Jazz’n’Blues Club”. Klubas prisiglaudęs prie Tynsko bažnyčios 110 žingsnių nuo Staromestské námestíy. Čia galima pasiklausyti čekų ir kitų šalių muzikantų džiazo. Paprastai koncertai prasideda 21 val. Įėjimas mokamas.
Tynska 19 – nuo 2004 metų veikiantis “Týnská bar & books”. 4 in 1: cigarai, alkoholis, knygos, puikus laisvalaikio leidimas, atsipalaidavimas. Čia pilna knygų su autorių autografais.
Baras atkartoja Niujorko kelių analogiškų barų atmosferą (beje dar vienas toks baras ir Prahoje - Manesova gatvėje). Čia likeriai ir viskiai iš viso pasaulio, šampanas ir cigarai – irgi. Jeigu nėra mėgstamo kokteilio meniu, pasakius ingridientus, barmenai jį suplaks. Elegantiškas bibliotekos stilius. Pirmadieniais - damų cigarų naktis. Viskio antradieniais visi gėrimai siūlomi už specialią kainą. Tynska Bar & Books dar vadinamas “nuo sutemų iki aušros”.
Peržengus baro slenkstį pasitinka tamsi aplinka, rafinuotumas ir trauka: raudonos sienos, skliautuotos varinės lubos, minkšti odiniai baldai banketinėje. Tai daro šį barą praštmania bei komfortiška aplinka mėgautis kokteiliais. Arba paprasčiausia stebėti Tynskos baziliką. Klausantis klasikinio roko arba džiazo. Bare yra “Rolling Stones” plakatas su muzikantų parašais – jie lankėsi čia.
“Čokoladovy dum”
2007 –ųjų pavasarį duris atvėrusi paveikslų, tapytų šokoladu, galerija tapo pirmuoju Prahoje muziejumi.
Jis prasideda nuo šokoladinio baro, prie kurio aptarnauja merginos su zuikučių ausytėmis. Bet muziejus nesibaimina, kad šios zuikytės gali būti palygintos su Playboy zuikuciais. Argumentas - actekai XV a. triušius mainė į dešimt kakavos pupų, indėnai jas naudojo vietoj pinigų. Beje, už jas buvo perkamos lengvo elgesio moterys.
Kamputyje narvelyje bruzda triušiukai - muziejaus talismanas. Ilgaausiai juo tapo dėl to, kad per Velykas tradiciškai populiarūs šokoladiniai zuikučiai.
Čekų Pikaso
Įdomiausia ir labiausiai sužavinti muziejaus kertelė, kurioje meninį pseudonimą Vladomiras Čechas, kuris vadanamas čekų Pikaso, pristato maždaug 100 piešinių kolekciją - visi skirtingų stilių ir technikos paveikslai nutapyti baltu, tamsiu, karčiu, pienišku ir spalvotu šokoladu. Čia yra ir peizažų, natiurmortų, portretų. Barakas Obama ir Da Vinčis, Salvadoras Dali ir čekų garsenybės.
Juokingas piešinys – griliaus dešrelės, įdomus – Karlo tiltas. O lankytojų labiausiai mylimas ir dažniauiai paminimas – šokoladinis šuniukas. Visi šokoladiniai portretai skirtingi – Havelas pavaiduotas baltame fone, Dali atrodo saulėtas, nes jo fonas gelsvas.
Kolekcija eksponuojama patalpoje be langų – paveikslai bijo tiesioginių saulės spindulių. Beje, pasirodo, kad paveikslai, nutapyti nuga, išvermingesni – bėgant laikui nuga išdžiūva ne blogiau nei aliejiniai dažai. Ekspozicija užima atskirą erdvę. Būtent ji – svarbiausia muziejaus dalis. Šie darbai tarsi patvirtina filosofinę mintį, kad kurti grožį įmanoma bet kokiomis priemonėmis.
Apžiūrėjus visus eksponatus, lankytojui pateikiamas klausimynas, o atsakius į klausimus teisingai, galima gauti prizą – kelias stebuklingas kakavos pupas ir šokoladuką.
Šokoladinių piešinių pradžia
Kaip atsirado šokoladinė kolekcija? 1999 –aisiais dailininkas, žinomas Čecho slapyvardžiu, nutapė manifestą “Mėlynas vėjas”, kurio pagrindinė idėja buvo – daryti grožį tomis priemonėmis, kurios yra po ranka, ir kad norint sukurti grožį, pinigai nereikalingi. Norėdamas patvirtinti šią mintį, dailininkas atsisakė visų spalvų ir pradėjo tapyti tik viena spalva – mėlyna.
Buvo žiema, šalta, jis žiūrėjo pro langą ir suprato, kad jeigu gamta gali viena spalva piešti tokius nuostabius paveikslus, tai ir meninkas turi pabandyti. Po mėlynai baltų paveikslų atsirado juodai balti, raudonai balti… Kartą pagal užsakymą piešė rudai baltą paveikslą. Pribėgo vaikai, valgę šokoladą, ir paprašė tėtį nutapyti jiems paveiksliuką šokoladu. Taip atsirado pirmas piešinys šokoladu. Ir iš karto, kol šiltas, buvo suvalgytas. Paskui dailininkas nusprendė kažką pasilikti atminimui ir kitą piešinį šokoladu tapė ant drobės. Vaikams šokoladą nuo drobės nulaižyti buvo nepatogu ir neskanu, todėl ji išliko.
Užduotys lankytojams
Jos linksmos ir labai užvedančios.
Pavyzdžiui, duodama užduotis palyginti ir patiems išsiaiškinti, kuo skiriasi šokoladas ir kakavos pupelės, iš kurių gaminamas jis ir kakava, pajusti pupelių skonį.
Aišku, labiausiai vilioja atrakcijos, susijusios su šokoladiniais piešiniais. Kartais lankytojams pasiseka gyvai pamatyti, kaip tapomi paveikslai. Kai jau apžiūrėti visi eksponatai, galima ir patiems išbandyti savo jėgas piešiant šokoladu ir ant popieriaus lapo nutapyti savo šokoladinį šedevrą. Amžius neturi reikšmės. Teptukai duodami ir vaikams, ir suaugusiems. Muziejuje žmonės gali piešti šokoladu ir ant popieriaus, ir ant drobės, ir ant specialios šokoladinės sienos. Taip siekiama svečiams sudaryti sąlygas pajausti kuo didesnį kūrybos džiaugsmą.
Virš žvakės nuolat šildomas skystas šokoladas. Neapsakomas aromatas. Galima piešti, galima parašyti laišką. Beje, muziejuje daug paliktų laiškų su vienintele fraze: “I love chocolate”.
Nupiešti savo rankomis šokoladinį paveikslą, pasigaminti spalvotą šokoladuką arba šokoladinį saldainiuką. Seminaruose (workshopech) pasiūloma ir daugiau atrakcijų. Muziejuje bendradarbiaujant su įvairiais restoranais vyksta ir šokoladiniai vakarai – pasiūlomas šokoladinis meniu.
Kiekvienas lankytojas (irgi nepriklausomai nuo amžiaus) gali leistis į nuotykį ir pabandyti surasti viename iš paveikslų triušiuką, o tada jau sužinoti, kiek kakavos pupelių prireiks, kad jis taptų laimingiausias. Tas, kas pataiko – pasako tikslų skaičių, gauna dovanų – tikrą kakavos pupelę. Jį suvalgys arba vaikai, kurie nenori tikėti, kad ta pupa karti, arba liks kaip suvenyras.
Muziejuje taip pat yra ir nedidelė kakavos pupų kolecija.
Laikas į cechiuką, kur kol kas tyli gamybos linija. Laukia, kol jai duos darbo. Ant sienų komiksai šokolado tema, senoviniai laiškai apie šokoladą. Štai ištrauka iš vieno, mamos rašyto dukrai: “Tai dieviškas gėrimas, afrodiziakas, visi rūmuose dėl jo eina iš proto”. Ir po poros mėnesių vėl mama rašo: “Dukrele, prašau tavęs, negerk to šokolado, tai velnio gėrimas. Atsitiko baisus dalykas – mano draugė baronienė daug gėrė šokolado ir jai gimė juodas berniukas”.
Vaikams
Kol tėveliai apžiūrinėja parodą ir skanauja karštą šokoladą, vaikai, laižydami teptukus, piešia tirpiu šokoladu ant popieriaus, nuo šokoladinės sienos glaistikliu gramdo piešinius ir lankosi daktaro Čoko kabinete, kur juоs šokoladu gydo nuo per didelės priklausomybės nuo šokolado. Prieš daktaro Čoko kabinetą, džiovinami džinsai ir marškinėliai, išskalbti šokolade. Vaikams labai patinka, kai daktaras jiems bando nustatyti diagnozę. Čoko asistentės prašo vaikų parodyti, ar jiems nedreba rankos ar akys nešokoladinės, paprašo parodyti liežuvius ir pasako, ar jie kaip gurmanų, taip pat paklauso širdelių, kurios pasako, kokį šokoladą vaikas mėgsta – pienišką ar juodąjį, kartesnį, o gal su riešutais. Galiausiai vaikams išdalinamos piliulės, o kad jų poveikis būtų pats geriausias, jie turi paglostyti pilvukus sakydami: “Mmmm niam niam niam, šokoladas!”
Kavinukė ir parduotuvėlė
Dar paveikslų galerijos muziejuje yra labai jauki kavinuke, kurioje veikia ypatingas baras su meniu, kuriame tik šokoladas: ir karštas šokoladas (net 25 rūšys, na tiek sakė yra, bet dabar po kelerių metų gal jau daugiau), ir torčiukai, ir įvairių įdarų pilni šokoladiniai saldainiai, ir kitokie šokoladiniai saldumynai, ir kokteiliai, ir kiti užkandžiai. Nuodėmė būtų neparagauti šokoladinio alaus arba vištienos su šokoladiniu padažu. Neįprastai skanu.
Šalia muziejaus parduotuvėlė, kurioje siūloma gaminių iš šokolado. Ir ko tik čia nėra! Net šokoladiniai lūpdažiai. Jie padeda būti ne tik gražiai, bet ir skaniai.
Apie čekų šokoladą
Čekijoje dabar nėra nė vienos šokolado gamyklos, o tuo pačiu nėra ir čekiško šokolado. Jis – tik tas, kuris pasigaminamas muziejuose. Net “Orion” – ne čekiškas. Visos gamyklos po karo buvo nacionalizuotos ir sujungtos į “Prahos šokolado fabrikai”, o 1992 m. “Opavia“ įmonę įsigijo “Danon”, o “Orion” - “Nestle”. Dar netrukus visi fabrikai buvo uždaryti. Nelikę net fotografijų, nei staklių ar kitų įrengimų, nei receptų. Beje, pirmasis šokolado fabrikas Čekijoje atidarytas 1883 m.
Prieš kelis amžius čekai namuose šokoladą darė iš sviesto ir grynų taukų, o atšaldydavo ant sniego – juk nebuvo šaldytuvų – todėl nuo tų laikų toks šokoladas buvo vadinamas lediniu. Ir dažniausiai buvo gaminamas žiemą, prieš Kalėdas. Tokio šokolado gabalėlius kabindavo ant elutės. Kai dabar čekai pasigamina tokio šokolado ir vadiną jį, kaip ir anksčiau. Tik vis rečiau jis gaminamas taip. Nebent močiutės tuo užsiima. Tačiau toks šokoladas… nevalgomas. Iš kitos pusės, ir kakava anksčiau buvo kitokia negu dabar – joje buvo kakavos sviesto. Jeigu šokolade tokio sviesto nėra, jis negali vadintis šokoladu – tai tik plytelė.
Skanios ir Jums kelionės!
Silvija
2012 m. sausio 9 d., pirmadienis
Slidinėjimo ir snieglentininko inventoriaus transportavimas
Atėjus šaltajam sezonui slidinėjimo bei snieglenčių mėgėjai rengiasi žiemos atostogoms. Nors sniego pas mus vis dar nematyti, dabar pats laikas planuoti ekstremalųjį poilsį kalnuose. Anksčiau rašėme apie žiemos kurortus, kuriuos galite pasiekti traukiniais. Šį kartą norime papasakoti apie slidinėjimo inventoriaus pakavimą ir mokesčius, skrendant lėktuvu, vykstant traukiniais ar autobusais.
Kaip supakuoti snieglentę ar slides transportavimui
Aviakompanijos gali atsisakyti skraidinti Jūsų bagažą, jei jis nebus tvarkingai supakuotas.
Snieglentės pakavimas. Įprastai standartiniu inventoriumi laikomi snieglentininko batai ir snieglentė. Jums reikės kelioninio krepšio. Didesnis krepšys visuomet pravers norint sutalpinti daugiau daiktų. Norint skraidinti dvi snieglentes patariama nuimti nors vienus apkaustus tam, kad būtų galima jas suglausti ir sutaupyti vietos nesubraižant lentų. Metalines detales rekomenduojama apkaišyti rankšluosčiais, kad jos nesitrintų į pačią lentą.
Slidžių pakavimas. Norint sutalpinti dvi poras slidžių, patogiausia pirmąją porą dėti į krepšio dugną, o antrosios poros slides dėti į krepšio šonus. Taip liks vietos slidininko batams ir šalmui įdėti. Metalines detales taip pat galite apkaišyti minkštu audiniu - taip išvengsite subraižymų.
Trumpa talpaus slidžių ir snieglenčių pakavimo video pamokėlė: .
Kiek kainuoja gabentis slidinėjimo inventorių?
Pirkdami lėktuvų bilietus į kalnų kurortus būtinai įvertinkite, kiek kainuoja įrangos gabenimas. Kaip ir perkant pigių skrydžių bilietus, mokėti už slidinėjimo įrangos gabenimą yra gerokai pigiau prieš skrydį.
Ryanair aktyvaus žiemos poilsio mėgėjams taiko papildomus mokesčius už skraidinamą slidinėjimo inventorių. Jis apibrėžiamas kaip sporto įranga drauge su meškerėmis, golfo lazdomis, dviračiais, banglentėmis, snieglentėmis ir slidėmis. Šių daiktų negalima vežti kaip rankinio bagažo, jie privalo būti tinkamai supakuoti ir papildomai apmokėti. Slidinėjimo inventoriui iki 20 kg taikoma 280 Lt (skrydžiui į abi puses) priemoka.Viršijus svorio limitą reikia mokėti papildomai.
Wizz Air slidinėjimo įrangą taip pat vadina tiesiog sporto įranga ir papildomai apmokestina 140 Lt skrydžiui į abi puses. Šie daiktai nėra įtraukiami į keleiviui priklausantį 15 kg bagažą. Slidinėjimo įranga turi būti supakuota. Jei įranga sveria daugiau nei 15 kg, Wizz Air taiko papildomą bagažo viršsvorio mokestį.
Skrendant slidinėti su AirBaltic, mokesčiai už slidinėjimo įrangą ar snieglentes taip pat taikomi. Išimtis daroma verslo klasės keleiviams ir BalticMiles VIP nariams. Jie gali nemokamai vežtis vieną slidinėjimo įrangos komplektą, kurį sudaro slidės, slidinėjimo batai ir slidinėjimo lazdos arba snieglentininko batai ir snieglentė. Kitiems keleiviams už sportinio inventoriaus gabenimą papildomai taikomas 30 EUR (jeigu už bagažą ir bilietą mokama kartu) arba 40 EUR jei už bagažą mokama atskirai skrydžiui į vieną pusę. Maksimalus leistinas inventoriaus svoris – 32 kg.
Skrendant slidinėti į Austriją su kelionių organizatoriumi „Teztour“, netaikomi jokie slidinėjimo inventoriaus gabenimo mokesčiai. Vieną sportinio slidinėjimo inventoriaus komplektą sudaro slidžių pora (arba viena snieglentė), dvi slidinėjimo lazdos bei slidinėjimo (arba snieglentininko) batų pora.
Kelionių organizatorius „Novaturas“ į Italiją leidžia skraidinti slidinėjimo inventoriaus komplektą nemokamai, jei jis supakuotas drauge su kitu jūsų bagažu telpa į leistiną 20 kg svorio limitą. Kitu atveju mokamas papildomas 8 EUR mokestis.
Keliaujant slidinėti į Alpes ar Tatrus autobusu su grupe dėl papildomo bagažo apmokestinimo galite nesukti galvos. Pageidaujama, jog vieno keleivio bagažo svoris kartu su slidinėjimo inventoriumi neviršytų 50 kg.
Vykstant slidinėti tarptautiniais traukiniais būtinai pasidomėkite papildomomis bagažo priemokomis. Jų dydis priklauso nuo šalies ir traukinių kompanijos.
Vertindami papildomus mokesčius už slidinėjimo inventoriaus gabenimą, nepamirškite, jog kurortuose visuomet yra galimybė išsinuomoti slides, lazdas, snieglentę, batus ir viską, ko gali prireikti. Studentams/moksleiviams su tarptautiniais pažymėjimais ar Europos jaunimo kortele daugelyje žiemos kurortų taikomos nuolaidos ne tik inventoriaus nuomai, bet ir slidinėjimo abonementams Ski Pass, instruktorių paslaugoms ar apgyveninimui.
Primename, kad po švenčių, sausio mėnesį, slidinėti yra patogiausia ir pigiausia. Be to, šiuo laiku būna mažiausiai žmonių. Sausį neteks stovėti eilėse, nakvynės vietos neperpildytos, niekas netrukdys mėgautis slidinėjimu, mažesnė tikimybė, jog prieš pat jus nenugrius koks slidininkas ir sniego tikrai bus. Vasarį, po truputį pradedant šilti orams, žmonių padaugėja, ypač paskutinėmis savaitėmis, kai daugelyje Europos šalių yra atostogos.
Jei turite klausimų, susijusių su slidinėjimo intventoriaus gabenimu, klauskite čia arba susisiekite su zigzag.lt konsultantais.
Jei norite pasidalinti savo patirtimi ar patarimais dėl slidinėjimo inventoriaus gabenimo skrydžio metu, parašykite el.p. daiva@zigzag.lt.
2012 m. sausio 3 d., antradienis
Keliavimas su savo augintiniais
Dažnam keliautojui, auginančiam naminį gyvūnėlį, kirba mintis atostogoms pasiimti ir augintinį. Tačiau dažnai trūksta informacijos, kokius reikalavimus gyvūnams pervežti taiko vežėjas, šalių muitinės ir kitos tarnybos. Kviečiame susipažinti su gyvūnų pervežimo lėktuvais, keltais ir traukiniais gairėmis.KELIAVIMAS SU AUGINTINIAIS LĖKTUVU
Džiugi žinia - keliaudami po Europos Sąjungos (toliau – ES) šalis drauge drąsiai galite vežtis katę, šunį arba šešką. Tereikia pasirūpinti:
- gyvūno skiepais nuo pasiutligės (vyresniems nei 3 mėn.);
- po kailiu įsiuvama mikroschema arba įskaitoma tatuiruote;
- naminio gyvūno pasu, kurį gali išduoti jūsų gyvūno veterinarijos gydytojas.
Svarbu įvertinti, jog visa tai užtrunka.
Visiems kitiems gyvūnams (išskyrus kates, šunis ir šeškus) ES šalyse taikomi nacionaliniai įstatymai.
Keliaujant į Airiją, Maltą, Švediją įvežamam gyvūnui privalomas papildomas tyrimas, patvirtinantis, kad skiepai nuo pasiutligės buvo veiksmingi. Šiose šalyse nėra pasiutligės, todėl didelis dėmesys skiriamas apsisaugojimui nuo viruso. Nuo 2012 sausio 1 d. vykstant į Didžiąją Britaniją nebereikia kraujo tyrimo ir pusės metų karantino. Po skiepų tereikės laukti tris savaites, kol suveiks skiepas.
Su naminio gyvūno pasu augintinį galite vežtis į kaimyninę ES šalį, kurioje taikomos tokios pačios su pasiutlige susijusios taisyklės kaip ir ES, arba parsivežti iš jos. Ši taisyklė galioja Andoroje, Islandijoje, Lichtenšteine, Monake, Norvegijoje, San Marine, Šveicarijoje ir Vatikane.
Kiek kainuoja vežtis gyvūną?
Svarbiausia taisyklė gyvūno vežėjams – informacija apie gyvūną turi būti pateikiama perkant bilietą. Taip yra todėl, kad viename lėktuve gali skristi ribotas skaičius gyvūnėlių. Oro transporto bendrovės taiko skirtingus gyvūnų skraidinimo apmokestinimo būdus. Vienos prašo sumokėti papildomo bagažo priemokas, kitos ima fiksuotą mokestį skrendant į vieną pusę.
AirBaltic. Už kiekvieną gabenamą gyvūną mokamas 50 EUR negrąžinamas mokestis už kelionę viena kryptimi, nepriklausomai nuo to, ar gyvūnas gabenamas salone, ar krovinių skyriuje (salone neleidžiama vežti roplių ir graužikų).
Lufthansa. Mažiems gyvūnams iki 8 kg. taikomas 50 EUR mokestis, didesniems – 100-200 EUR, priklausomai nuo jų svorio.
Finnair. Priklausomai nuo šalių kategorijos kaina syruoja nuo 30 iki 100 EUR.
Ryanair ir WizzAir. Deja, pigių skrydžių bendrovės draudžia naminių gyvūnų gabenimą. Išimtys daromos gyvūnams-vedliams.
Keliaujant užsakomaisiais reisais su kelionių organizatoriais galioja tos pačios bendrosios sąlygos.
„Small Planet Airlines“, skraidinanti „Novaturo“, „Teztour“ poilsiautojus, gyvūnams iki 8 kg taiko narvelio salone apribojimą 48x32x29cm; augintinį iki 5 kg galima vežtis nemokamai.
Gyvūnai lėktuve
Jeigu lėktuvu planuojate skraidinti savo naminį gyvūną, būtinai pasidomėkite oro bendrovės taisyklėmis dar prieš pirkdami aviabilietus. Nors jos šiek tiek skiriasi, tačiau daugeliu atvejų būsite paprašyti užtikrinti:
- kad gyvūnas būtų saugioje kelioninėje dėžėje arba narve;
- turite turėti visų privalomų gyvūno skiepų patvirtinimus, sertifikatus ir leidimus įsivežti gyvūną į kelionės tikslo šalį;
- užtikrinti, kad gyvūnas turėtų pakankamai vietos narve (galėtų atsistoti, apsisukti, pamankštinti kojas) ir užtektinai maisto ir/arba vandens kelionei.
Paprastai maži gyvūnai iki 8 kg yra laikomi lėktuvo salone, o didesni - krovinių skyriuje. Jame yra atskira kondicionuojama vieta, kurioje palaikoma tinkama temperatūra. Ten pastatoma dėžė ir gyvūnu rūpinamasi. Jis nekeliauja kartu su lagaminais. Jei gyvūnas bus gabenamas krovinių skyriuje, keleivis turi atvykti į oro uostą mažiausiai 1 valandą iki skrydžio.
GYVŪNŲ GABENIMAS LAIVAIS AR KELTAIS
Dauguma laivynų suteikia galimybę plaukti su gyvūnais. Keliaujant su šuniu, būtina sutvarkyti jo sveikatos dokumentus. Reikalavimai ES tokie pat, kaip anksčiau aprašyti oro bendrovių reikalavimai. Šeimininkas turi išsipirkti specialią kajutę arba gyvūnams skirtą specialų narvą, esantį kelte. Tokių kajučių, narvų skaičius keltuose ribotas.
DFDS LISCO keltai. Naminiai gyvūnai gali būti pervežami DFDS LISCO keltais tik apie tai iš anksto informavus bilieto užsakymo metu ir gavus sutikimą naminio gyvūno pervežimui. Visuose DFDS LISCO keltuose yra įrengtos specialios kajutės. Keleiviai su naminiais gyvūnais gali būti pervežami tik specialiai gyvūnų pervežimui paskirtose kajutėse. Keleiviai su naminiais gyvūnais privalo išpirkti visą kajutę. Kajutėse gyvūnams draudžiama gulėti ant lovų.
Tallink Silja. Galioja panašios taisyklės kaip DFDS LISCO keltuose. Šuo-vedlys neįtraukiamas į sąvoką gyvūnas. Jis gali plaukti visais keltais, jam netaikomas gyvūno mokestis.
Būtina turėti gyvūno pasą.
Reise Talinas – Helsinkis – Talinas keleiviai gyvūnus gali gabenti specialiuose narvuose, kurie laikomi kelto deniuose (mokama paslauga). Nemokama alternatyva – gabenti augintinį automobilyje nemokamai. Tačiau kelionės metu keleiviams draudžiama pasilikti automobilių denyje.
Būtina išsipirkti visą kajutę, nepriklausomai nuo to, kiek keliauja keleivių su gyvūnu. Gyvūno mokestis - 55 LTL/į vieną pusę - pridedamas prie kajutės kainos.
GYVŪNŲ GABENIMAS TRAUKINIAIS
Lietuvos geležinkeliai leidžia gabenti tik naminius gyvūnėlius.
Vietiniu susisiekimu nemokamai galima vežti smulkius kambarinius gyvūnus, įdėtus į dėžes, pintines ir narvelius, keliaujant 3 klasės vagonuose. Kitų klasių vagonuose už kiekvieną mokama kaip už 10 kg lydimojo bagažo. Didesniems gyvūnams taikomas didesnis mokestis pagal svorio kategoriją.
Šeimininkas turi turėti veterinarijos gydytojo pažymą apie gyvūno sveikatą ir užtikrinti kitų keleivių saugumą.
Tarptautiniuose maršrutuose gyvūnų vežimo sąlygas traukiniais kiekvienoje šalyje nustato geležinkelio transporto vežėjas. Keleiviams leidžiama vežti tik kambarinius šunis, kates, paukščius ir kitus mažus gyvūnus. Galima gabenti ne daugiau kaip du gyvūnus vienoje kupė. Keleivis privalo sumokėti už kelionės bilietus pagal vietų skaičių kupė. Naminiai gyvūnai ir paukščiai turi būti laikomi dėžėse, pintinėse, narveliuose ir turi tilpti nešuliams skirtose vietose.
Naktiniuose traukiniuose gali būti taikomos specialiosios gyvūnų vežimo sąlygos.
InterRail traukinių tinklas
Beveik visose tinklo šalyse keleiviai gali vežtis gyvūnus keliaudami traukiniais su InterRail Pass. Čia galioja standartinės gyvūno vežimo taisyklės – turite turėti gyvūnėlio pasą, skiepų dokumentus, augintiniai turi būti įdėti į dėžes, pintines ar narvelius ir nekelti pavojaus keleivių sveikatai. Papildomai mokamas augintinio mokestis, jo dydis priklauso nuo šalies ir traukinių kompanijos. Naktiniuose traukiniuose gali būti taikomos specialiosios gyvūnų vežimo sąlygos.
Prieš rengiantis į kelionę su gyvūnais traukiniu su InterRail Pass, kviečiame pasidomėti kiekvienos šalies normatyvais.
KELIAVIMAS SU GYVŪNAIS AUTOMOBILIU KERTANT VALSTYBĖS SIENĄ
Keliaujant su augintiniu automobiliu taikomi tie patys reikalavimai, kaip ir keliaujant lėktuvu. Dauguma šalių reikalauja, kad gyvūnėlis būtų:
- identifikuotas (tatuiruote arba mikroschema);
- vakcinuotas nuo pasiutligės aktyvuota vakcina pagal gamintojo rekomendacijas;
- turėti užpildytą ES gyvūno augintinio pasą (tiek ES, tiek ne ES šalys);
- gyvūną turi lydėti veterinarijos gydytojo išduotas sertifikatas.
Vykstant į Rusiją ar Baltarusiją skiepai turėtų būti atlikti ne vėliau nei prieš metus ir ne anksčiau nei likus mėnesiui iki išvykimo.
Keliaujant į Ukrainą be anksčiau minėtų punktų dar reikalingas ir pasiutligės antikūnių kraujo tyrimas.
Išsamią informaciją galite rasti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos tinklapyje.
GYVŪNŲ LAIKYMAS VIEŠBUČIUOSE
Prieš užsisakydami viešbutį pasidomėkite, ar į jį priimami ir gyvūnai. Vieni viešbučiai keturkojus svečius noriai priims be papildomo užmokesčio, kiti gali paprašyti sumokėti už nakvynę daugiau. Kai kurie viešbučiai priima gyvūnus tik tam tikru metų laiku, ne piko dienomis ar pan. Jei gyvūnai priimami, būtinai išsiaiškinkite, kurioje vietoje augintinis miegos, nes jums gali tekti pasirūpinti guoliu. Būkite pasirengę užtikrinti kambario švarą.
Kita vertus, visuomet galite palikti gyvūną specialiuose viešbučiuose mūsų šalyje.
GYVŪNŲ LAIKYMAS KEMPINGUOSE
Kaip ir viešbučiai, taip ir kempingai skirtingai priima bei apmokestina nakvynę su gyvūnais. Paprastai kempingai skelbia savo vidaus taisykles viešoje erdvėje. Jose visuomet rasite specialius punktus apie naminių gyvūnų viešnagę. Įprastai bet kuris kempingas jūsų paprašys užtikrinti, jog jūsų augintinis nekels grėsmės kitiems gyventojams, netrikdys ramybės. Gali būti būtinas antsnukis bei pavadėlis šunims. Įsitikinkite, jog jis pakankamai tvirtas, jog išlaikytų keturkojį draugą, jei jis susierzintų. Atkreipkite dėmesį, kas provokuoja jo piktas reakcijas, kad žinotumėte, kaip efektyviai susidoroti su situacija. Visuose kempinguose prašoma nepalikti savo gyvūno be priežiūros.
Po viešnagės privalėsite atsakyti už teritorijos švarą, t.y. surinkti ekskrementus. Daugelio kempingų administracijos padės pasirūpinti specialiais maišeliais.
Kad keliauti būtų drąsiau ir išvengtumėte netikėtų staigmenų, prieš išvykstant rekomenduojame pasitarti su veterinarijos gydytoju ir savo kelionių agentu.
Esate keliavę su gyvūnu? Pasidalinkite patirtimi, patarimais ir papasakokite mums savo istoriją el.p. daiva@zigzag.lt.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
